Gimiau Alytuje ir čia praleidau pirmuosius vienuolika gyvenimo metų. Nors atrodo, kad tai tik nedidelė mano aštuoniasdešimt ketverių gyvenimo metų atkarpa, tačiau šis laikotarpis prabėgo mylinčių tėvelių bei giminaičių prieglobstyje, todėl manau, kad tai svarbiausios dienos, kai susiformavo mano charakteris ir asmenybė. Naujagimis pirmiausiai suvokia save, tada – artimiausius jį supančius giminaičius ir namus. Ir tik vėliau gyvenimo sudėtingumą ir sunkumus. Visi šie ankstyvieji mano gyvenimo etapai praslinko Alytuje. Jie buvo tokie ryškūs, kad tuo trumpu laikotarpiu susiformavo visi fiziniai ir psichiniai mano ištekliai, kurie vėliau maitino mane per visą sudėtingą gyvenimo kelią, kupiną pavojų, galimybių ir laimėjimų.
Pirmasis ryškus prisiminimas: aš stoviu vaikų darželyje prie rankšluosčių kabyklos ir verkiu (manau, kad tai buvo Bažnyčios gatvėje). Tada imu prisiminti šeimą ir namus: tėvelį, mamytę, trylika mėnesių vyresnę sesutę Lilią, ir Rozaliją, kuri „visada“ gyveno su mumis ir dirbo mums. Antrame mūsų namo aukšte gyveno močiutė ir senelis. Prieš akis iškyla kupini tyros laimės vaizdai – mes keturiese apsikabinę sėdime svetainėje ant sofutės, pasibučiuojame ir klausomės begalinių tėvelio istorijų apie tolimus kraštus ir žmones. Dar menu „tėvelio mokyklėlę”, kai savaitgaliais mes vaikai priguldavome pailsėti iš abiejų tėvelio šonų, o jis atsakinėdavo į mūsų begalinius klausimus apie viską. Aš domėjausi įvairiausiais techniniais dalykais. O mamytė kūrė grožį namuose ir rodė mums gero tono bei skonio pavyzdį savo elgesiu, drabužiais, skaniais valgiais. Žiemą prieš miegą ji sušildydavo antklodę ant krosnies, tada atnešusi apklodavo ir apkamšydavo mus, kartu apgaubdama ir savo širdies šiluma…
Šalia mūsų namo Vilniaus gatvėje stovėjo visa eilė giminaičių namų – čia buvo įsikūrę senelio brolis ir trys seserys su savo šeimomis bei daugybe giminaičių. Senelio brolis turėjo nedidelį ūkelį. Penktadieniais jo žmona iškepdavo kepalėlį duonos mano sesutei, o man — mažesnį. Dar ji suspausdavo du trikampius sūrius – sesutei didesnį, man – mažesnį. Kitų giminaičių namuose mes visados būdavom laukiami ir lepinami. Visi giminaičiai buvo iš tėvelio pusės. Mamytės šeima buvo kilusi iš Kalvarijos. Tačiau jos giminaičiai tvirtai susitardavo, per kurias šventes kurių namuose visi susirinks, todėl jie dažnai svečiuodavosi ir pas mus Alytuje. Ir tėvelio, ir mamytės giminaičiai buvo labai artimi, abi pusės puikiai sugyveno ilgus metus.
Kelis kartus girdėjau, kad mūsų, Bokšickių, giminės šaknys yra iš Bokšiškių kaimo. Tada kartą tėvelis nusivežė mane į vietovę tarp Alytaus ir Bakšiškių parodė man įtvirtinimus – didelę žmonių supiltą kalvą su terasomis šauliams. Įtvirtinimus pastatė mano protėviai carinės Rusijos armijai.
Savo techninį išsilavinimą pradėjau anksti. Tėvelis vesdavosi mane į elektrinę. Jos savininkas Kopelis Šulmanas buvo vedęs mano senelio seserį. Tėvelis pastatydavo mane tarp didelių bauginančių mašinų pavarų diržų. Kartais po darbo valandų jis mane nusivesdavo ir į gamyklą „Ūkmašina“ Pulko gatvėje. (Nors oficialiai teigiama, kad oficialūs gamyklos savininkai buvo broliai Cvilingai, tačiau iš tiesų pusė gamyklos priklausė mano seneliui iš Kalvarijos Šmueliui Kronzonui). Čia aš žaisdavau kartu su Cvilingo įsūniu įvairiausiai įrankiais ir negi dar nesukietėjusiu aliuminiu iš liejyklos cecho. Be to, tėvelis vesdavosi mane pas visokiausius Alytaus meistrus. 1939 jis netgi įrengė man natūralaus dydžio medžio tekinimo stakles, bet aš nespėjau išmokti jomis dirbti, nes mes išsikraustėme į Vilnių.
Augdamas aš vis labiau dalyvavau miesto ir šalies įvykiuose. Prisimenu, kaip 1933 aš, kaip ir didžioji Lietuvos dalis, sėdėjau su tėvais prie radijo aparato laukdamas, kol nusileis Darius ir Girėnas. Vėliau kartu su visais gedėjau, gaudydamas kiekvieną jų žūties smulkmeną. Menu, kaip Alytuje lankėsi prezidentas Antanas Smetona. Mes, vaikai, buvome išrikiuoti ant Juozapavičiaus tilto ir turėjome mojuoti vėliavėlėmis. Laukėme labai ilgai. Pagaliau pasirodė prezidento apsauga ir prašvilpė pro mus taip greit, kad vos spėjome įžvelgti atvirame automobilyje sėdintį prezidentą, tačiau vis tiek tai buvo labai jaudinantis įvykis. Per kasmetinę Kariuomenes ir visuomenės suartėjimo šventę mano tėvai būdavo oficialios ceremonijos garbės svečiai Alytaus kareivinėse. Kariškas automobilis paimdavo juos iš namų ir veždavo į iškilmes. Jei lydavo ir gatvėje būdavo purvas, karininkai ant rankų nunešdavo mamytę į automobilį (ar galėjo būti dar įspūdingesnis įvykis mažam berniukui). Kartą per kažkokią ypatingą armijos šventę Lietuvos kariniai lėktuvai nusileido Pirmame Alytuje. Visi miesto vaikai lėkėme pažiūrėti šio stebuklo. Policijos viršininkas buvo pakviestas paskraidyti lėktuvu. Atlikęs kelis akrobatinius triukus, lėktuvas nusileido, iš jo išsirito visas išraudęs policijos vadas ir ėmė vemti. Kiek juoko buvo vaikams! 1938 m. prie laisvės angelo buvo minimas Nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetis. Tai buvo labai seniai, bet kai kurios kalbos iki šiol skamba mano ausyse.
Mano tėvelis buvo ne tik advokatas, bet ir Alytaus savanorių gaisrininkų komandos įkūrėjas ir viršininkas. Todėl aš labai domėjausi gaisrais ir jų gesinimu. Prisimenu kaukiančias sirenas, tėvelį, bėgantį gesinti gaisro, vėliau grįžtantį kartais apdegusiu veidu. Labai didžiavomės juo ir džiaugėmės, kai jis gavo pirmąjį ir antrąjį medalius „Artimui pagelbon“. Kai tėvelis suprojektavo neužšąlančias ir neuždumblėjančias požemines vandens talpas, išgarsėjo ir užsienyje. Tada jis gavo paauksuotą medalį iš Estijos. Aš buvau toks laimingas ir išdidus, kad išsėdėdavau per visus tėvelio vedamus mokymus naujoms savanorių grupės, nors buvau tik mažas berniukas.
Paminėjau vos kelis vaikystės epizodus, kurie iki išliko man kaip labai svarbūs. Apskritai visas mano šeimos gyvenimas sukosi kultūrinėje ir visuomeninėje to meto aplinkoje. Tėvelis mokėjo dešimt kalbų. Jis buvo pradėjęs mokyti mane esperanto. Tėvų gyvenime visada buvo labai svarbi muzika. Praėjus 78 metams, puikiai prisimenu savo klausimą: „Kas geriausias pasaulio kompozitorius?“ ir tvirtą tėvelio atsakymą „Bethovenas“. Tačiau svarbiausi tėvų gyvenime buvo susitikimai ir pobūviai, kuriuose dalyvaudavo draugai – advokatai, gydytojai ir kiti žymūs Alytaus žmonės. Žvelgiant į praeitį, manau, kad svarbiausia draugystė jį siejo su dr. Simu Janavičiumi, nes 1943 m. jo sūnus Kazys ir jo žmona rašytoja Vanda Janavičienė išgelbėjo mano sesers gyvybę. Paminėjau tik nedidelę savo patirties, įgytos gyvenant Alytuje, dalelę. Faktas, kad praėjus daugiau nei septyniasdešimčiai metų aš taip ryškiai viską prisimenu ir netgi apčiuopiamai jaučiu, įrodo, kokie svarbūs ir lemtingi šie metai buvo mano asmenybės formavimuisi.
Išgyvenęs po visų mūsų šeimą ištikusių tragedijų, didžiuojuosi tapęs Izraelio piliečiu, inžinieriumi, dailininku ir svarbiausia, trijų vaikų tėvu bei septynių vaikaičių seneliu. Tačiau kažkur giliai širdyje aš vis tiek jaučiuosi esąs mažas berniukas iš Alytaus…