1957 metais gegužės 15 dieną Vidaus reikalų ministras pasirašė įsakymą įkurti Alytuje Pataisos darbų koloniją Nr.4, kuri po metų pervadinta Griežtojo režimo pataisos darbų kolonija, bet viešumoje iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo vartojamas tik šifruotas pavadinimas – OČ 12/4.
Ši įstaiga įsikūrusi XIX amžiaus pabaigoje carinės Rusijos kariuomenei statytuose pastatuose, kurie vėliau atiteko nepriklausomos Lietuvos ulonams, po to juos čia pakeitė sovietinės armijos desantininkai ir tankistai. 2003 metais gegužės 24 dieną ji gavo naują pavadinimą – Alytaus pataisos namai.
Prieš dešimt metų gegužės 17 dieną tarsi galingas sprogimas ne tik Alytų, bet ir visą Lietuvą sukrėtė iš Lietuvos AIDS centro gauta žinia, kad 32 bausmę Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje atliekantys nuteistieji užsikrėtę žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV).
Per dvi savaites šis skaičius išaugo iki 222, kai mėginius kraujo tyrimams savanoriškai davė apie 2000 žmonių – dauguma nuteistųjų ir darbuotojai. Ir šiuo metu apie 280 nuteistųjų yra ŽIV nešiotojų, bet situacija nuolat kontroliuojama. Po ŽIV protrūkio buvo nuspręsta į Alytų siųsti visus užsikrėtusius šiuo virusu nuteistuosius.
Gegužė nepraėjo ramiai ir šiemet – 31 dienos rytą didelis būrys pareigūnų pradėjo septynias valandas trukusią kratą ir apieškojo aštuoniasdešimt pataisos namų gyventojų.
Devyni Vilniaus trečiojo policijos komisariato nusikaltimų tyrimo skyriaus kriminalistai, dvidešimt keturi Vilniaus policijos mobiliosios kuopos pareigūnai, trys Kalėjimų departamento pareigūnai, kinologas su šunimi ir penkiolika Alytaus pataisos namų vidaus tyrimo skyriaus darbuotojų ieškojo įtariamojo, kuris gegužės pradžioje apsimetęs FNTT pareigūnu telefonu skambino Seimo narei Aušrinei Marijai Pavilionienei ir iš jos išviliojo 21 tūkstantį litų.
27 metų įtariamasis su įkalčiais – tarp jų ir erotiniame žurnale slėptu tekstu, kuris padėjo apgauti Seimo narę, buvo surastas ir išvežtas į Vilnių. Mobiliojo ryšio slopinimo sistema kol kas apima mažiau kaip trečdalį pataisos namų teritorijos.
Alytaus pataisos namuose teismo paskirtą bausmę atlieka vyrai iš visos Lietuvos, nusikaltę trečią kartą ir daugiau. Tik už labai sunkų ar žiaurų pirmą nusikaltimą nuteistieji teismo čia irgi siunčiami. Nemaža dalis jų jauni vyrai – nuo 18 iki 25 metų, bet pasitaiko ir perkopusių septintą dešimtį. Vyriausiam pataisos namų gyventojui buvo 75 metai.
Pataisos namų darbuotojai neretai pastebi, kad įkalinimo įstaigoje pragyvenęs 15-20 metų nuteistasis, artėjant išėjimo į laisvę dienai, vaikšto ne linksmas, o liūdnas.
„Aš čia žinojau, kas manęs laukai rytoj. Esu pavalgęs, apsirengęs, nereikia rūpintis nakvyne, galiu eiti į biblioteką, pasportuoti. Laisvėje manęs niekas nelaukia, neturiu namų ir nežinau, ar pavyks surasti darbo“, – tokį pasiaiškinimą darbuotojai išgirsta ne iš vieno vyro. Bet per visą pataisos namų 55 metų istoriją pasitaikė ir keletas bandymų pabėgti.
Beveik prieš dvejus metus penkis kartus teistas 37 metų vyras, 16 metų įkalintas už žmogžudystę, maždaug 5 metrų gylio požeminiame rūsyje po ūkinėmis patalpomis smėlio grunte buvo pradėjęs rausti tunelį.
Prižiūrėtojas už durų, kurios dažniausiai būdavo užrakintos, aptiko metro gylio ir penkių metrų ilgio siaurėjantį tunelį, o šalia jo du kibirus, metalinį dubenėlį, treningus ir marškinius, kojines bei kelias nuorūkas. Ant drabužių ir nuorūkų buvo rasta DNR ir pagal ją nustatyta kasėjo asmenybė.
Vienas nuteistasis, kuriam dar buvo likę daug metų kalėti, į laisvę išėjo už kitą. Pro pataisos namų vartus – kontrolinį praleidimo punktą darbuotojai patys jį išlydėjo, nepastebėję, kad šis prisistatė kitu asmeniu.
Netrukus apgavystė paaiškėjo. Po savaitės bėglys buvo surastas Vilniuje ir grąžintas į Alytaus pataisos namus, kur kali ir dabar. Beveik prieš dešimtmetį savo išradingumą parodė ir į baudos izoliatorių už nusižengimus uždaryti du nuteistieji.
Stambus vyras, čia atlikęs skirtą bausmės laiką, į bendrą zoną sugrįžo ne vienas – dideliame kelioniniame krepšyje išsinešė smulkaus sudėjimo draugą, kuriam dar nebuvo laikas palikti baudos izoliatorių. Ne visada kaliniai vieni su kitais taip draugiškai elgiasi – pasitaiko ir sunkių sužalojimų, nužudymų.
„Įvairių drausmės pažeidimų sumažėjo 2010 metais pradėjus diegti kamerinę ir pusiau kamerinę sistemą, kuomet nuteistieji naktį leidžia užrakintose kamerose bei atskiruose uždaruose vadinamuose lokaliniuose sektoriuose. Viliamės gauti lėšų ir kitus bendrabučius pertvarkyti į kamerų sistemos patalpas“, – sakė Alytaus pataisos namų direktorius Kęstutis Jasmontas.
2002 metų vasaros pradžioje, įsibėgėjus ŽIV skandalui, 22 apsikrėtę asmenys pateikė prašymus Alytaus rajono apylinkės prokuratūrai, kad už sugadintą sveikatą įkalinimo įstaiga jiems sumokėtų kompensacijas – nuo vieno iki penkių milijonų litų ir Griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos vadovui Kęstučiui Šapalui bei sveikatos priežiūros viršininkei Birutei Adamonienei būtų iškeltos baudžiamosios bylos.
Nuteistieji kompensacijų nesulaukė, patvirtinus, kad jie užsikrėtė ŽIV patys atlikdami draudžiamą veiklą – šis virusas plinta tuo pačiu švirkštu sveikiems ir užsikrėtusiems leidžiantis intraveninius narkotikus arba lytinių santykių metu.
Užsikrėtusiųjų ŽIV, nors ir po mažiau, buvo nustatyta ir kitose įkalinimo įstaigose. Pripažinta, kad jose trūksta tvarkos ir dėl to atsistatydinti teko tuometiniam Kalėjimų departamento direktoriui Jonui Blaževičiui.
Iš pareigų už tarnybinius nusižengimus buvo atleistas Alytaus kolonijos viršininkas Kęstutis Šapalas bei dauguma šios įstaigos vadovaujančių ir net eilinių darbuotojų.
2002 metų birželio pabaigoje direktoriumi laikinai paskirtas Kęstutis Jasmontas, o netrukus laimėjęs konkursą tapo ir nuolatiniu vadovu.
Iš pradžių šioje įstaigoje tvyrojusi įtampa tarp užsikrėtusiųjų ŽIV ir sveikųjų tvyrojo įtampa, bet pamažu atslūgo ir po kelerių metų visiškai nurimo.
Alytaus pataisos namuose bausmę atliekančiųjų skaičius svyruoja apie 1400-1450, o rekordiniais 1985 metais daugiausia jų buvo 2225. Dauguma vyrų ir nelaisvėje mėgsta sportuoti, todėl įrengtos futbolo, krepšinio, tinklinio aikštelės. Vyksta tarpusavio turnyrai ir neretai atsiranda galimybių pasivaržyti su atvykstančiais svečiais – politikais, žurnalistais, pramogų pasaulio atstovais.
Pasiilgę mėgstamų atlikėjų nuteistieji gali patys užsisakyti jų koncertą, o kartais sulaukia tokios dovanos ir iš pažįstamų ar draugų laisvėje.
Mėgėjai tapyti, drožti iš medžio ar net kurti sudėtingus laivų modelius gali tai nuolat daryti ir po to surengti parodas likimo draugams bei įkalinimo įstaigos svečiams.
Nestovi tuščia ir 1991 metais pačių nuteistųjų įrengta jų sukurtomis žvakidėmis ir paveikslais išpuošta Kristaus Karaliaus koplyčia, kur nusiraminimo ieško ne tik katalikai.
Bendrojo lavinimo mokyklą nuo 5 iki 12 klasės lanko 221 vyras ir beveik tiek pat profesinę. Vienuolika nuteistųjų šiemet laiko dvyliktos klasės baigiamuosius egzaminus.
90 nuteistųjų beraščiai, bet jei atsirastų norinčiųjų išmokti rašyti ir skaityti, būtų atidaryta ir pirma klasė. Maždaug kas penktas nuteistasis dirba. Pataisos namų ūkio brigadoje skyriuje jiems įsteigti 85 etatai.
Prie pataisos namų esančioje, bet maždaug dešimtmetį savarankiškai veikiančioje valstybinėje įmonėje staliais, baldžiais, elektrotechnikais dirba 170-200 nuteistųjų. Čia jų vidutinis atlyginimas siekia 380 litų, o ūkio brigadoje – apie 180-200 litų neatskaičius mokesčių. Nors norinčiųjų dirbti yra gerokai daugiau nei darbo vietų, bet sugebančių labai gerai atlikti užduotis pritrūksta.
Daugiau kaip dvidešimt metų – iki 2000-ųjų Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijai ir tuomet jai priklausiusiai įmonei vadovavęs pulkininkas Kazys Dainotas Balzaris pasakojo, kad iki nepriklausomybės tuometinė jų elektrotechnikos gamykla užsakymų gaudavo iš visos Sovietų Sąjungos, 42 užsienio šalių ir vos spėdavo įvykdyti.
„Gamykla dirbo trimis pamainomis. Visi nuteistieji, išskyrus neįgaliuosius, privalėjo dirbti. Į laisvę daugelis išeidavo susitaupę po kelis tūkstančius rublių, bet ne vienas sukaupė net ir dešimt tūkstančių. Žinoma, ir tuomet pasitaikydavo vengiančių darbo, tačiau sunkiai išsisukdavo.
Netruko ir nenorinčių palikti kolonijos. Kaip ir dabar, gal tik mažiau, ne vienas kelias dienas ar vos kelias valandas pasivaikščiojęs gatvėmis kam nors ištraukdavo piniginę čia ar stotyje ir vėl netrukus sugrįždavo pas mus“, – prisiminimais pasidalijo K. D. Balzaris.
Genovaitė Rafanavičienė
Susijęstraipsniai
