Justinos Gringytės balsas garsiajame Londono Kovent Gardeno teatre jau ne kartą skambėjo kartu su nepakartojamuoju ir užburiančiu Placido Domingo. 25 metų alytiškė savo planus ir pasirodymus pasaulinėse scenose jau sudėliojusi vos ne dešimtmečiui į priekį, tačiau juose kažkodėl nėra gimtosios Lietuvos. Apie savo sėkmės istoriją, patyrimus, atradimus ir gyvenimo grožio paieškas J. Gringytė po sėkmingų pasirodymų Kovent Gardene sutiko pabendrauti su lrytas.lt. Apie savo sėkmės istoriją, patyrimus, atradimus ir gyvenimo grožio paieškas J. Gringytė po sėkmingų pasirodymų Kovent Gardene papasakojo portalo lrytas.lt skaitytojams.
– Ar pati sau jau galite atsakyti, kas lėmė jūsų sėkmę?
– Pirmiausia – kasdienis kantrybės reikalaujantis darbas ir sutikti žmonės.
– Kas lėmė jūsų pasirinkimą tapti operos soliste?
– Intuicija. Nors trylikos metų dalyvavau „Dainų dainelės“ konkurse ir net du kartus tapau laureate, tačiau tai buvo tik kelių mėnesių nuotykiai. Studijuoti dainavimą pradėjau, kai būdama aštuoniolikos metų, baigusi fortepijono studijas Vilniaus konservatorijoje, įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.
Jeigu tėvai nebūtų manęs išmintingai lavinę, gal ir anksčiau būčiau nėrusi į dainavimą ir, ko gero, paskendusi, nes išsaugotame mano vaikystės garso įraše dainuojanti esu įamžinta neturėdama nė trejų metų. Jau tada prisipažinau, kad būsiu dainininkė. Tačiau tėtis man nuolat kartojo, kad dainininkė pirmiausia turi įgyti puikų muzikinį išsilavinimą – mokėti groti, išmanyti muzikos teoriją ir istoriją. Todėl buvau nuvesta į Alytaus muzikos mokyklą.
Matyt, jis įžvelgė manyje prigimtinį polinkį dainuoti. Jis pats buvo dainininkas, dainavo ir mano prosenelė, o mama buvo aktorė.
– Tačiau baigusi fortepijono studijas galėjote pasirinkti koncertuojančios pianistės kelią. Kodėl tokios galimybės atsisakėte?
– Reikiamybė ir aistra dainuoti atsirado iš vidaus. Ko gero, iš tikrųjų kalti genai. Kai jau mokiausi konservatorijoje, mano polinkis dainuoti pradėjo reikštis itin stipriai. Kartais net pati nepajusdavau, kaip grojant „įsijungdavo“ ir mano balsas.
– O kaip pradėjo formuotis jūsų repertuaras?
– Mano balsas – nedažnas ir ne itin įprastas mecosopranas. Turiu galimybę dainuoti nuo baroko, romantikos iki šiuolaikinės muzikos, mecosoprano ir žemesnio soprano partijas. Prieš kelias dienas sulaukiau labai svarbaus agento skambučio, kuris man pasiūlė sudainuoti labai įdomią partiją, nes žinojo, kad man ji tinka.
Tačiau šiandien dar negaliu dainuoti viso repertuaro, kuris man įdomus ar kokio aš norėčiau, nes dar tiesiog per anksti.
Toks tas dainininko gyvenimas. Bet aš kantriai einu į priekį, žinodama ir siekdama to, ką galėsiu dainuoti po penkerių ir po penkiolikos metų.
Karjerą privalu dėliotis protingai. Neseniai buvau paprašyta 2017 m. sudainuoti vieną vaidmenį, bet atsisakiau, nes manau, kad jos imtis galėčiau gal tik 2023 m.
– Kas buvo pirmasis jūsų dainavimo mokytojas Lietuvoje?
– Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – profesorė Regina Maciūtė, o pirmasis mokytojas – mano tėtis.
– Ar mokydamasi dainavimo pas R. Maciūtę jau nebeturėjote jokių abejonių dėl pasirinkto kelio, savo dainavimo? Nejautėte nestabilumo, kuris iš pradžių lydi daugelį dainininkų?
– Kur yra abejonė – ten nėra sėkmės.
– Ar spėjote prieš išvažiuodama į Didžiąją Britaniją sukurti kokį nors vaidmenį Lietuvoje?
– Studijuodama ketvirtajame kurse Nerijaus Petroko operos studijoje suspėjau padainuoti Dorobelos partiją iš W. A. Mozarto operos „Visos jos tokios“.
– Kas, siekiant dainininkės karjeros, jums buvo ir yra gyvenimo atrama?
– Mama ir kiti man artimi žmonės, kurie manimi tiki, padeda, kartu išgyvenama sėkmes ar nesėkmes.
Tačiau man pačiai svarbiau dirbti su savimi ir tai darau nuolat. Medituoju, kad būčiau dvasiškai stipri bei rami, kad galėčiau dalytis pozityvumu ir tikra šypsena, pasitikėti savimi ir kitais, o svarbiausia – Dievu, nes esu tikinti. Kai gyvenau Vilniuje, dažnai lankydavausi Bernardinų bažnyčioje. Jos Londone man labai trūksta.
– Ar dėl tokios atviros nuostatos nesate gyvenime patyrusi apgavysčių ar skaudžių nusivylimų?
– Atviras žmogus, kaip beskambėtų keistai, yra mažiausiai pažeidžiamas.
– Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse meno pasaulis negailestingas, kupinas ir intrigų, ir apkalbų, ir pavydo. Kaip jums pavyksta laviruoti tarp tokių rifų?
– Be abejo, to yra, tačiau tokiose situacijose tarsi kosmonautas užsisegu kostiumą itin sandariai. Privalėjau to išmokti ir manęs nepaliečia jokios intrigos ar pavydas.
– Ar sunku jums buvo pritapti svečioje šalyje? Ar nekankina tėvynės ilgesys?
– Kaip bebūtų keista, tačiau gyvendama Didžiojoje Britanijoje nė vieną dieną nesijaučiau nesmagiai ir nostalgija manęs nekankina. Net nežinau, kodėl.
Tačiau kai vieną vasarą šešias savaites teko praleisti Italijoje, negalėjau sau rasti vietos, nors Italija – labai graži šalis ir oras ten puikus. Sugrįžusi supratau, kad tikrai negalėčiau Italijoje gyventi.
Kita vertus, gal manęs nostalgija Didžiojoje Britanijoje neištiko dėl to, kad aš nuolat – tarp kitataučių. Kai mokiausi Kardife, gyvenau name kartu su studentėmis iš JAV, Šveicarijos, Latvijos. Todėl jaučiuosi gyvendama pasaulyje, o ne tik Didžiojoje Britanijoje.
Beje, nė karto nesu išgirdusi kokių nors neigiamų vertinimų, kad esu kilusi iš tokios mažos šalies, kaip Lietuva. Atvirkščiai – dažnai išgirstu komplimentų, kad mūsų šalyje tiek daug talentingų atlikėjų.
– Kaip įsivaizduojate savo ateitį, ar sugrįšite į Lietuvą?
– Artisto namai – dažniausiai ten, kur yra darbo.
Mano sutartis Londono Kovent Gardeno teatre galios dar metus, todėl čia ir gyvensiu. Nežinau, ar kur nors išvyksiu, kai sutartis baigsis, bet norėčiau gyventi Londone, nes čia mano dėstytoja.
Be to, net ir pasibaigus sutartims Kovent Gardene, dainininkai turi teisę su pasaulinio lygio teatro repetitoriais ir dirigentais rengti partijas. Tai – didžiulė privilegija, kurios pavydi net ir didžiausios pasaulio žvaigždės.
– Jūsų kolegos Edgaras Montvydas, Violeta Urmanavičiūtė ir kiti tautiečiai, dirbantys užsienyje, vis pasirodo Lietuvos scenose. Kodėl jūsų nesigirdi tėvynėje?
– Ko gero, tam dar ne laikas.
– O kaip jūs atsidūrėte jubiliejiniame garsiojo Placido Domingo koncerte?
– Kovent Gardeno muzikinės dalies vadovas seras Antonio Pappano pakvietė mane padainuoti Giuseppe’s Verdi „Rigoleto“ Madalenos partiją.
Su Placido susitikau repeticijos metu. Jis į salę atėjo kaip tik metu, kai aš dainavau. Draugiškai paėmęs už rankos, pažėrė man komplimentų.
Apskritai prieš tuos koncertus jaučiausi turėdama didelį nuostabų globėją. Placido – ypatinga asmenybė, iki šiol savo energija scenoje visus pribloškiantis dainuojantis aktorius – legenda.
– Ko gero, labai jaudinotės, kai reikėjo į sceną išeiti su tokia pasaulinio lygio žvaigžde?
– Visiškai nesijaudinau. Tačiau tame koncerte, be P. Domingo, buvo ir tokios garsenybės, kaip gruzinų bosas Paata Burchuladzė, sopranas Ailyn Perez, italas tenoras Francesco Meli. Pagaliau dainuoti su tokiu dirigentu, kaip A. Papano, – didžiulė garbė ir šventė.
Apskritai Kovent Gardene vos ne kiekvienas artistas ar muzikantas – pasaulinio lygio žvaigždės, tačiau jie aplink save sukuria tokią šiltą atmosferą ir tokias nuostabias darbo sąlygas, kad jaudulys ar susikaustymas išgaruoja ilgai neužsibuvęs.
Kai esi šitaip pakylėta, balsas suskamba tokiomis spalvomis, kokiomis dar niekada nėra skambėjęs.
– Kaip niekam kitam operos dainininkei scenoje dera atrodyti, kaip tikrai artistei. Kas jums Londone padeda rasti arba pasisiūdinti deramus sceninius drabužius?
– Daugiausia sceninių rūbų man yra sukūrusi ir pasiuvusi vilnietė dizainerė Vilija Daugirdaitė. Aš žinau, kaip norėčiau atrodyti scenoje, o Vilija puikiausiai jaučia tai, mato mano, kaip atlikėjos, savybes. Bendrose diskusijose, kas ir kada man tiktų, dalyvauja ir mano mama. Visos trys mes kartais praleidžiam
e ne vieną valandą ir randame puikius sprendimus. Vilijos sukurtos suknelės man suteikia saugumo ir pasitikėjimo jausmą. Juk šių dienų publika tokia reikli – nori ne tik girdėti, bet ir regėti.
– Kas jums iš moterų dainininkių yra sektinas pavyzdys ir su kuo norėtumėte padainuoti?
– Yra daug garsių ir puikių dainininkių, bet jei pabustų Maria Callas, atiduočiau viską, kad turėčiau galimybę bent pabūti šalia, kelias minutes pasikalbėti.
– Kokie jūsų pasirodymai artimiausiu metu laukia Londone?
– Neseniai baigėsi filmavimai BBC-2, kur dalyvavau įdomiame projekte, kai įžymybės tampa dirigentais. Jame man teko dainuoti ištrauką iš Georges Bizet „Carmen“. Kovent Gardene šiuo metu dubliuoju, repetuoju keletą spektaklių, ruošiuosi rečitaliams.