Alytausgidas.lt atviras įvairiausioms nuomonėms… Šįkart siūlome paskaityti mūsų skaitytojos J.J. pastebėjimus apie tai, kaip mes švenčiame ir galbūt norime švęsti valstybines šventes Alytuje.
1 dalis, lyrinė. Vasario 16-oji.
Prabėgo jaukios Kalėdų šventės, fejerverkais nugriaudėjo Naujieji ir štai atėjo Vasario 16-oji – Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo diena. Kadangi esu pilietiškai nusiteikęs žmogus, tad stengiuosi pažymėti šią šventę visuomenėje, su savo miesto žmonėmis. Taigi, stoviu aikštėje prie Laisvės Angelo skulptūros, klausau miesto politikų kalbų ir moksleivių deklamuojamų eilių, o mintyse kirba klausimas: kodėl, nors jau 20 metų esame laisvi ir galime švęsti niekieno netrukdomi ir nevaldomi, tačiau jokių naujų tradicijų, išskyrus tas, kurios primena sovietines šventes, nesugebėjome susikurti? Tie patys kareiviški maršai (tiesa, šiemet be orkestro, tik su būgnais, mat Krašto apsaugos ministerija lėšas taupo, tad orkestro jau nebeturime), moksleivių deklamacijos ir politikų abstrakčios kalbos…Na, gal be transparantų ir raudonų vėliavų, tačiau forma ta pati- jie pakalba, o mes paklausom ir paplojam, jie pakalba, mes paklausom, vėl paplojam… O kur tautos džiaugsmas, kur entuziazmas, kur šventė kiekvieno širdyje? Kodėl krepšinio pergalė sukelia tokią masinę euforiją, o valstybinė šventė- tai tik valandėlė patrypčiojimo negausiame mitinge?
Taip man bemintijant, kažkurios mokyklos moksleivių ansamblis jausmingai ėmė traukti Vilčinsko dainą „Tėvyne, tu mano Tėvyne, su kuo ir prieš ką tu eini? Kodėl tu draskai man krūtinę ir ko tu taip ieškai many?” Pusbalsiu pritariu gerai žinomai melodijai, o mintys skrieja į tą, rodos, tikrai netolimą Sąjūdžio laiką, kai stovėjau tūkstantinėjė minioje ir su visais traukiau tas eilutes. Išgirdom šią dainą- o ir daugumą kitų – pirmą kartą, o antrąkart jau dainavom visi ir tos dainos įstrigo mūsų atminty visam gyvenimui. Tai buvo visai neseniai, bet kodėl, kodėl tas laikas man atrodo toks tolimas? Ir kodėl dabar staiga suvirpa balsas ir kažkoks kamuolys užstringa gerklėje? Gal todėl, kad aš viena čia tarp žiūrovų dainuoju? O gal todėl, kad jau nebėra tos vienybės jėgos, kurią jutome visi su džiaugsmingu virpuliu? Kur dingo ta mūsų bendrystė, juk mes tai tie patys?
„Klausimas arba retorinis- tada nėra ką svarstyti, arba filosofinis, o tam reikia daug laiko”- grąžinu save realybėn. „Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje, kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro…”- vėl niūniuoju su jaunais balsais beveik himnu tapusią dainą, o mintys ir vėl neša kažkur į tolį: o kaip aš įsivaizduoju valstybinę šventę? Vienas čia pat sutiktas pažįstamas miestelėnas pasidalino savo vizija: jei jau jie taip nori šnekėti į mikrofonus, tai reikia padaryti tokius skaitymus ir kalbų sakymus visą dieną keliuose miesto taškuose, o miestelėnai laisvai eitų nuo vienų prie kitų ir klausytų. Arba neklausytų. Kaip kam patinka. Ir ne tiksliai nustatytu laiku- susirinkite 13.00, o sakykim, nuo 11 iki 17 val. O aš dar toliau fantazuoju: leisčiau pasisakyti visiems norintiems- padaryčiau tarsi Haid parką. Ir dar pridėčiau tokią pramogą: pastatyčiau didelį karaokės ekraną ir visi norintys galėtų dainuoti dainas apie Lietuvą, apie meilę, apie mus… na, apie tuos tris milijonus…
Tėvyne dainų ir artojų, juk nieko gražiau nėra, kai Tavo vaikai Tave dainom sveikina?
2 dalis, keturvėjiška. Kovo 11-oji.
Ir štai išaušo antroji valstybinė šventė, aš vėl stoviu prie Laisvės Angelo ir vėl niūniuoju tas pačias dainas ir klausau moksleivių su patosu skaitomų eilių apie Tėvynę… Šiokia tokia naujovė: tarp garbių svečių šviečia pora respublikinio mastelio politikų veidų, bet tai jau artėjančių rinkimų pranašai, kaip varnėnai- pavasario. Kažką nuoširdesnio užsimojo suorganizuoti aktyvusis Alytaus jaunimas- po mitingo kvietė dalyvauti akcijoje „Mūsų Laisvė”, kurio metu „susikibę rankomis gyva juosta apjuosime miesto parką, šoksime pagal lietuvišką muziką, iš daugybės trispalvių popierinių lėktuvėlių sudėliosime Lietuvos vėliavą ir drauge jaunatviškai giedosime Lietuvos himną”- taip rašė kvietime renginio organizatoriai socialiniame tinklalapyje Facebook. Gal aikštingas neskubančio pavasario oras, o gal organizacinis nepatyrimas pakišo koją, tačiau iš visos programos pavyko įgyvendinti pirmąjį punktą- susikibome rankomis ir apjuosėme gyva juosta Laisvės Angelo aikštę. Tiesa, ne visi išdrįso prisijungti, nemažai vyresnio amžiaus žmonių patrypčioję šone, nors ir raginami mikrofoninių jaunimo šūksnių, apsisukę traukė namo- vis tas provincialus drovumas!
Mano nuoširdus patarimas jaunimui- neimkite pavyzdžio iš taukais apaugusių ir į ilgus paltų futliarus įsispraudusių politikų, spjaukit į tuos mikrofonus ir varykit jaunatvišką agitaciją- imkit už rankų drovias močiutes ir karingus diedukus, aikštingus vaikus ir jų rūpestingas mamas, griežtas tetas ir atsargius dėdes, spauskit jų delnus savo karštais delnais, traukit iš kišenių šimtus pavasarių – tegu eina ta epidemija praplikusiomis Alytaus gatvėmis!
O pabaigai pasikviesiu Klasiką :
Kai obelys žydi ir žmonės klega po priemiesčius, Kol jaunas, o broli, nekliedėk senatve,
Ir lakštingalas pačią ramina lyrika,
Neišsigąsk, kad širdis apsirgo priemėčiu
Ir kad naktį sapnuojas tau Vincas Kudirka.
Siųski velniop iš širdies katekizmą…
Pažvelk, kaip pavasaris papuošė gatvę
Kolonada žaliuojančių kubų ir prizmų.
Saulė varo šiandien agitaciją
Ir verčia balsuot už gyvenimą.
Atsistok po pražydusia balta akacija
Ir pagalvok apie žmogų, pelėsiais penimą.
Juk bendrai, kai pažiūri atviromis akim
Į gyvenimą taip sau iš šono,
Taip ir noris gyventi kaip Kiplingo „Kim”,
Taip ir noris paskambint dangun telefonu.
Kazys Binkis. Kol jaunas, o broli… 1930-ieji.
Jurga Ringailė
Susijęstraipsniai
