Ar informacinių technologijų diktuojamas tempas ir virtualus bendravimo būdas gali pakeisti šeimos bendravimą? Ar iš tikrųjų gana to, kad savo brolio gyvenimą matome tik facebook’e? Ar visada apie brolius sakome tiesą apibūdindami „kaip du vandens lašai“?
Remigijus ir Algirdas, dailininkai
Remigijus ir Algirdas Gataveckai identiška tapymo maniera stebino ne tik Dailės akademijos dėstytojus. Dvidešimt šešerių dvyniai jau spėjo išgarsėti dalyvaudami keliose parodose, pleneruose ir… skindami laurus įvairaus rango breiko turnyruose. Ne vienas jų dailės darbas yra parduotas labdaros aukcionuose.
Apie instinktą išlikti ir norą įrodyti savo vertę
Algirdas:
Čia – tavo patalas, čia – tavo spintelė, čia – tavo drabužių kabykla, o visa kita – bendra… Metalinės lovos ir žaliais aliejiniais dažais dažytos sienos, nubrizgęs linoleumas… Vaizdas labai panašus į sovietinės ligoninės ar kareivinių. Į Alytaus vaikų globos namus mudu tėvai atvežė, kai pradėjom eiti į antrą klasę. Tai buvo vienintelė išeitis ir galbūt vienintelis tuo metu išmintingas sprendimas, nes ir patys gimdytojai suvokė, kad stipriai su alkoholiu susijęs gyvenimo būdas neleis mūsų deramai auginti. Jautėmės kaip dvi nuo ryklių besisaugančios žuvys. Patyrėm ir labai žiaurių, žeminančių, ir labai laimingų, pakylėtų akimirkų, bet niekada kaip broliai nebuvom nei atskirti, nei atsiskyrę. Tik po studijų jau pasitaikydavo dienų ar savaičių, kai nesimatydavom, – pamažu pasijutom saugūs ir būdami ne kartu. Bet pasiilgstame vienas kito žiauriai.
Remigijus:
Bendruomeninis gyvenimas ne tik stiprino išlikimo instinktą, bet ir ugdė sveiką konkurenciją, norą pranokti kitus moksle, mene, sporte, skatino griebtis kiekvieno šanso, tarsi tai būtų buvęs gyvybės ir mirties klausimas. Sveikas baltas pavydas, kad „tu greičiau nubėgai, toliau nušokai, įdomiau nupiešei“, buvo stimulas konkuruoti tarpusavyje. Net ir pačią negailestingiausią gyvenimo akimirką – niekada – nekeikėme likimo, kad esame valstybės globotiniai, nekaltinome tėvų, kad šie mus atidavė į globos namus, tik būdami maži iškart nesupratome, kodėl jie čia mus paliko.
Su gimdytojais iki šiol palaikome ryšius, gerbiame jų pastangas, tegu ir nesėkmingas, atsistoti ant kojų, žavimės tomis jų prašviesėjimo akimirkomis, kai gali apsieiti be alkoholio. Prisimenu (švenčių dienomis tėvai mus parsiveždavo namo), ant Kalėdų stalo dar šio to būdavo, bet Naujuosius metus pasitikdavom alkani, gulėdami lovoje, spoksodami į elektros lemputę, nuo rudens užsilikusią apspangusią skraidančią musę, svajodami apie duoną tiesiogine šio žodžio prasme ir pavydėdami tiems, kas tuo metu atkimšdavo šampano butelius.
Valdas Puteikis, „Laima“
Susijęstraipsniai
