„Auksinis dangus po saulėlydžio pranašauja gerą orą rytdienai“, – sakydavo mano senolė. Tokį dangų vasaros vakarą matydavau dažnai, tačiau rytdienos oras ne visuomet būdavo kaip pranašautas. Klimatologė Audronė Galvonaitė teigia, kad trumpalaikėmis prognozėmis pasikliauti dar galima, tačiau senolių išmintis prognozuojant sezoninius orus – sunkiai patvirtinama.
– Lietuviai nuo seno įvairiais būdais pagal gamtą spėdavo, kokie bus metų sezonai. Dabar patys žmonės iškraipo gamtą, tad ar dar verta tikėti senolių išmintimi? – lrt.lt paklausė A. Galvonaitės.
– Senoliais tikėti nelabai vertėjo visą laiką, nes Lietuvoje tų senolių pastebėjimų kiekviename regione buvo labai skirtingų ir ne visada jie pasitvirtindavo. Tik kad nebūdavo tiek daug smalsių žurnalistų ir jie nepaskelbdavo visko, kas nepasitvirtindavo.
Žinoma, yra ir realių požymių. Pasakyme, kad gruodžio šiluma žada vėlyvą pavasarį, yra tiesos, nes tikrai toks balansas gamtoje turi būti išlaikytas ir netgi dažnai pasitaiko, kad po šiltos, ramios žiemos tas pavasaris ateina gana vėlyvai. Nors mes labai dažnai pavasario laukiame su kovo 1-ąja ir pas mus viskas yra lyginama su kalendoriaus lapeliu.
Jeigu taip būtų, tai būtų lengva gyventi mūsų prognozuotojams – pervertei lapelį ir jau žinai, kad pavasaris. Deja, gamta taip nesutverta ir pas mus į Lietuvą visi metų sezonai ateina kitaip negu rodo kalendorius.
– Galvoju, gal senoliai gamtą stebėdavo kasdien, tiesiogiai, jie praleisdavo daugiau laiko laukuose ir matydavo jos pokyčius, turėdavo daug daugiau tų ženklų, požymių. Jų akis gal buvo jautresnė tiems ženklams?
– Jie matydavo keitimąsi ir, galų gale, nebuvo tiek perspėjimų, kaip elgtis vienu ar kitu metu. Jie turėjo stebėti ir suprasti, kad jiems reikia pasiruošti kokioms nors negandoms, jog išliktų. Dabar žmogus iš tikrųjų yra labai daug ką praradęs. Tą jutimą dar išlaikę gyvūnai, augalai, o žmogus jį prarado. Dabar, jeigu karšta, įjungia kondicionierių, jeigu šalta – šildytuvą, o jeigu kas – kalti visi sinoptikai. Žmogus tiesiog nustojo mąstyti.
Jeigu žmogus man skambina ir piktinasi, kad jam nepasakė prieš stiprų vėją uždaryti langą, tai ką galima galvoti? Reiškia, mes turime pasakyti, kaip jis turi elgtis perkūnijos metu. Mano Anapilin išėjusi močiutė neturėjo žurnalistų po šonu, bet visuomet žinojo, kaip elgtis perkūnijos metu.
Dabar mūsų karta jau nežino nieko, nes viskas yra sukramtoma, paduodama. Taigi, tie senolių pastebėjimai pakito. Juk senoliai turėjo arkliuką, o dabar kiek mašinų kieme. Ir visos dažniausiai įjungtos, birbina. Seniau po Vilnių važinėjo bričkelės ir t.t. Dabar, kai einu į darbą ir matau, kaip viena mašina prie kitos prilipusi stovi po kelias valandas ir dūmina, tai kokie tie senolių pastebėjimai gali tvirtintis?
– Gal ir tie požymiai ne visi atėjo, liko tik nuotrupos, išsikraipė spėjimai?
– Jie, kaip sakiau, netgi atskirose grupėse buvo įvairūs: dzūkai turėjo vienokius požymius, vienokią žemę – pas juos šalčio poliai buvo. Aukštaičiai, žemaičiai vėl savus turėjo. Man būnant radijo laidoje paskambino moteris, nusipirkusi keturias kiaulės kasas, visos jos skirtingos, ir klausė, pagal kurią burti. Štai matote, dabar nebėra natūralus ir kiaulių auginimas, daug kas yra iškreipta. Geras pasakymas: bitutės ir tos nebeprognozuoja, nes jos atvežtinės. Daug kas susimaišę, daug kas pakeista, atvežta, pasodinta arba auginama būtent tai, kas nebuvo būdinga Lietuvai.
O jūs turite tuos pastebėjimus? Nes mūsų tinklapyje pamatysite jų daugiau nei dvidešimt. Tarkime, jei naujametinė naktis be sniego ir šilta – lauk vėlyvo pavasario.
– Vis dėlto Hidrometeorologijos tarnyba šiuos senolių spėjimus įsidėjusi. Tai gal sinoptikai kartais jais vadovaujasi?
– Ne, mes įdedame tam, kad galėtume pažaisti. Nesivadovaujame tuo, nes tai būtų ne visai profesionalu.
– Kiek jūs pati tikite senolių išmintimi, ar kaip nors pritaikote tai savo darbe?
– Ne, aš netikiu. Aš tikiu ne sezoniniais posakiais, bet kokia nors prognoze pagal pastebėjimus be žemėlapių, pagal dangaus spalvą. Pagal tai, kaip keičiasi debesys, kokia atmosferos spalva. Aš, kaip profesionalas, matydamas be jokių žemėlapių galiu susiprognozuoti sau.
– Bet tai – trumpalaikės, vienadienės prognozės?
– Taip, būtent trumpalaikės ir, matote, kad ilgalaikės jau nebesitvirtina pagal senolių pastebėjimus. Visi specialistai irgi sudeda ginklus, nes labai greitai vyksta keitimasis, negali visko įvertinti, kas tą akimirką pasaulyje gali įvykti.
Jums, grįžus į tėviškę ar nuvažiavus į kokį nors kaimą, tenka senoliams įrodinėti, paneigti jų spėjimus savo darbu, žiniomis?
Žinokite, kad ir keista, dabar senoliai dažniau klausia manęs vietoj to, kad patys prognozuotų. Ir man tenka įrodinėti, kad gal gi patys susiprognozuos. Sako: ne, mes klausom tavęs. Žodžiu, senoliai pasikeitė, dabar jau jie laukia, kol kokie žurnalistai, specialistai jiems pasakys. Na pabando jie ten sau, bet dažnai pamiršta ir po to dar mus apkaltina, kad mes taip sakėm.
Ne visada tvirtindavosi ir anksčiau: jeigu nesusirinkdavo į kokią bažnyčią ir neaptardavo, tai nelabai ir žinodavo, kad škvalas nunešė galą vieno kaimo, o kitame kaimo gale nieko nebuvo.
Orai buvo visą laiką nepastovūs, dinamiški. Dabar su klimato kaita dar greičiau ir ekstremaliau viskas vyksta. Dažnai atsiranda tokių reiškinių, kurie nebuvo būdingi Lietuvai. Senoliai nustemba ir visą laiką galvoja, kad čia pasaulio pabaiga. Viena moteriškė pamatė tris saules, man paskambino ir pasakė: prisižaidėt, saulė susprogo ir dabar jau bus. Tai aš jai pasiūliau pasiimti skėtį, nes tai bus blogi orai.
– Sakote, kad senoliai kaimuose klausia jūsų orų prognozės. O ar būna paskambinančių į jūsų tarnybą, prašančių patvirtinti arba paneigti kokią prognozę?
– O, ir labai daug. Ir man džiugu, nes žmonės žiūri ir pastebi. Yra reiškinių, kurie labai lokalūs ir mūsų stotys ne visus registruoja. Žmonės pamato ką nors įdomesnio, paskambina, paklausia. Iš pradžių būna išsigandę, po to aptariam, koks tai reiškinys. Kitą kartą ir parašo, kaimo žmonės turi tuos kompiuterius, nufotografuoja įdomesnius debesis. Aišku, bando kartais ir pagauti, kai kada sumontuoja debesis ir klausia, kas tai. Žiūri, ar suprasiu, kad čia yra montažas.
– Ar suprantate?
– Suprantu ir netgi kelis kartus pasakiau, kad nereikia manęs gaudyti, nes tai nenatūralūs debesys. Tada sako: pasirodo, visgi specialistė.
– Taigi, jūsų, kaip klimatologės, nuomone, senolių prognozėmis žmonėms tikėti nelabai vertėtų?
– Aš visada sakiau: visada visur yra kažkokio grūdo, o pažaisti tai tikrai labai verta. Ir tegul pasižiūri, tegul parašo. Yra žmonių, netgi iš dviejų esu gavusi, kurie 20 metų kiekvieną dieną aprašydavo orus. Aišku, jie naudos didelės neturi, nes galbūt termometras buvo pakabintas ne ten, kur reikia, bet vis tiek, jeigu iškyla klausimas, gali pažiūrėti, kas gi buvo Panevėžyje tam tikrą dieną: lijo, snigo. Pas mus yra muziejus, kur padėti šie daiktai.
lrt.lt
Senoliai sako: sausis
Šaltas sausis – vėlyvo pavasario lauk; jei sausis miglotas, bus šlapi metai.
Koks sausis – tokia liepa.
Jei sausio pradžia ir pabaiga graži, lauk gerų metų.
Sausio mėnesio šiaurės vėjai gerą derlių atpučia.
Jei sausis šiltas, negreit bus pavasaris, o vasara lietinga.
Jei zylė iš pat ryto tupi šešėlyje, naktį lauk šalčio.
Lapė peliaut išėjo – sniegas atodrėkiu pakvipo.
Medžiai miške braška – stiprų šaltį pranašauja.
Jei katės ypač stropiai prausiasi, lauk blogo oro
Senoliai apie žiemą kalba:
Sniegas laukus tręšia arba daug sniego laukuose – daug grūdų aruoduose.
Jei žiemą miškas tolumoj atrodo mėlynas – prieš atodrėkį.
Kuo skaistesnė saulė, tuo šaltis stipresnis.
Jei rytą oras stebina vaiskumu, dar šals.
Tik kai akmenys dengiasi šerkšnu ir garsiai rėkauja kuosos, gali laukti atšilimo.
Jei naktį šerkšnas, diena bus graži.
Perkūnija žiemą – blogas ženklas.
Jei žiemą griaudžia perkūnija, lauk stipraus vėjo.
Žiema su sniegu – šeimyna su duona.
Debesys plaukia žemai – lauk šalčio.
Jei ryto aušra ryški – prieš šaltį.
Jei žiemos naktį šerkšnas – dieną sniego nelauk.
Dūmai kyla aukštyn – lauk giedros.
Jei dūmai stulpu kyla aukštyn – smarkiai šals.
Varnos medžių viršūnėse pranašauja didelį šaltį.
Garsiai ir toli girdisi – žada blogą orą.
Varnos rėkia prieš pūgą.
Jei žiemą Saulė leidžiasi raudona – šals.
Raudona aušra – prieš šaltį.
Saulė su „ausimis” – prieš šaltį.
Jei saulėlydžio metu virš saulės pakyla raudonas stulpas – bus šalčio.
Prieš pūgą aplink mėnulį būna rausvas ratas.
Jei prieš mėnulį matyti stulpas – lauk didelių speigų.
Šimoniškiai grybų derlių iš briedžio pėdos buria: jei į ją sutelpa sauja purių snaigių – grybų sniegas iškrito.
Šerkšnas ant medžių – prieš šalčius, rūkas – prieš atodrėkį.
Blausus Paukščių Takas – prieš darganą.
Jei katė žiemą drasko medį, šals.
Vanduo šulinyje kyla – bus šalčio.
Jei miške pelėda rėkia – bus dargana
Sausis. Mėnesio reikšmė
Lotyniškai Januarius=Janus+arius, t.y. Januso mėnuo. Romėnai šį mėnesį laikė dviveidžio dievo Januso mėnesiu; anot romėnų, jaunuoju veidu jis žiūri į ateitį, senuoju – į praeitį. Sausį vadindavo ir Durų Dievo (God of Door – angl.) mėnesiu, nes šis mėnuo atidaro duris naujam džiaugsmui, naujų darbų pradžiai – Naujiesiems metams. Lietuvoje sausio mėnesį dar viešpatauja gili žiema. Upės, upeliai ir ežerai snaudžia po ledu. Jeigu sninga, tai sniegas smulkus, „sausas”, vėjo pustomas. Todėl ir mėnuo pavadintas Sausio vardu.
Susijęstraipsniai
