Janina Liupkevičienė – Alytaus Jotvingių gimnazijoje direktoriaus pavaduotoja ugdymui (28-erius metus tose pačiose pareigose). Ji gimė Juodupio vienkiemyje Damutės ir Petro Ptašnikų šeimoje, kurioje augo šeši vaikai: trys seserys ir trys broliai. Juodupio vienkiemis yra netoli Užuguosčio, ribojasi su Juozapavos vienkiemiu, su Mockonių kaimu, o Juodupio upelis jį skiria nuo Noreikiškių kaimo. Janina su seserimi Brone dvynukės, ir abi, baigusios Užuguosčio vidurinę mokyklą, pasirinko studijuoti prancūzų kalbą. Interviu su J. Liupkevičiene ir jos antra puse – Stasiu Liupkevičiumi – muziku, instrumentalistu, vokalistu, kompozitoriumi, „Armonikos“ vadovu.
– Visagalis Laikas nesugeba niekuo uždengti visa, kas likę gyva: buvusių namų dvasios, išvaikščiotų gimtinės takelių… Jums, Janina, prisiminimai turbūt kaip neišsenkanti Juodupio upelio, tekėjusio pro pat sodelio kampą, gaiva ir to šaltinuko amžina versmė netoli namų?..
– Šiais globalizacijos laikais, kai dažno anūkai jau nebekalba lietuviškai, turėti savo pradžių pradžią, savo šaknis ir tą sakralią vietą, kur gyveno tėvai, seneliai ir proseneliai ir kur aš pati užaugau, tai jau yra didžiulė Dievo dovana. Manau, kad tai, ką aš įgijau toje aplinkoje, nieko daugiau ir nesuradau. Gal sukaupiau daugiau išminties, tačiau vertybės, kurias suformavo mano tėvai, gimtų namų aplinka, vaikystėje dar jokios melioracijos nepažeista natūrali gamta išliko visą gyvenimą.
Aš visuomet didžiuojuosi, jog esu kilusi iš kaimo, iš man paties gražiausio pasaulyje vienkiemio – Juodupio. Tol, kol buvo gyvi tėvai, o ir vėliau – vienintelė atgaiva, vienintelė vieta atgauti dvasinę pusiausvyrą, sustiprinti kartais sužeistą sielą tai ir buvo tas sodas, tas upelis, tas kiemas su gandralizdžiu ir begalinės erdvės. Erdvės ne tik ploto prasme, bet ir mintims, svajonėms, lūkesčiams… Iki šiol visomis savo juslėmis esu susijusi su ta erdve, su tais medžiais, su tuo dangumi… Labai jau nešiuolaikiška būti sentimentaliai, tačiau taip yra. Ten aš įgavau dvasios šviesą, gyvenimo polėkį ir išmokau gyventi atvira širdimi.
– Ar sunku buvo mokytis tais laikais, kai bridot per pusnis į Užuguostį? O kad būtų išmaitinta, aprengta nemaža šeimyna, tikriausiai teko nelengvai dirbti ir jums, vaikams?
– Tai, kas nesužlugdo, užgrūdina. Turiu keistą savybę – viską, kas buvo bloga ar sunku, pamirštu. Sunku man prisiminti ką nors tokio, kad įvardinčiau kaip skurdžią vaikystę. Taip, dirbom tikrai daug, sunkiai, bet taip juk tada reikėjo. Tiesiog, kaip gražiai yra pasakęs M. Martinaitis, „mes gyvenom“. Nebuvome, žinoma, išpuošti, nedaug ką be savo kaimo ir matę, tačiau turėjom didžiulių siekių ir svajonių. Dievulis nepagailėjo gabumų, o tėvai įskiepijo darbštumą, atsakomybę ir pareigos jausmą. Taigi tos pusnys ar patvinę upeliai, nemelioruotos pievos netrukdė nei mokytis, nei „projektuoti“ savo ateities. Tai suteikdavo netgi romantikos arba tiesiog buvo iššūkis, kurį mes, nors ir kiaurais batais, įveikdavom didžiuodamiesi prieš kitus kaimo vaikus.
– Daugelis teigia, kad mes, kaimo vienkiemių vaikai, dažniausiai gimstam romantikais. Ir šią prigimtį nešamės per gyvenimą. Aš pritarčiau, o Jūs?
– Nežinau, ar gimstame tokie, ar tampame, bet romantikos širdy tikrai buvo daug. Gal net kiek per daug. Tą jausmą sustiprino ir prancūzų literatūra. Deja, gyvenime ta romantika ne visada pasiteisino. Realizmas – naudingiau, patogiau, šiuolaikiškiau…
– Kaip seniai ėmėtės plunksnos rašyti eiles?
– Per daug nesureikšminu tų eilių. Suprantu, kad tai ne poezijos šedevrai. Bet tas rašymas man padeda išgyventi ir džiaugsmingus, ir liūdnus momentus. Tiesiog tai leidžia pabėgti nuo realybės, o ir dvasioje pasidaro šilčiau, saugiau. Praskaidrėja, prašviesėja mintys, ir gyvenimas tampa vėl gražus… Dar mokykloje prasiverždavo tokie „lyriniai antplūdžiai“, bet tuomet buvau tokia drovi, kad nedrįsau niekam to parodyti. Vėliau studijuojant, dirbant mokykloje to netgi prireikdavo įvairiems vakarams, renginiams, šventėms, draugams arba dažnai ir į stalčių, bet jau drąsiau parašydavau. Yra keletas eilėraščių Dzūkijos literatų išleistose rinktinėse, gimnazijos kūrybinių vakarų knygelėse. Tačiau dažniausiai rašau sau, savo artimiausiai aplinkai.
– Jūsų tekstais skamba daugelis Stasio Liupkevičiaus dainų. Maga paklausti, ar jos gimė tuomet, kai Stasys „priėjo ir atėjo“ į jūsų širdį?
– Iki jo atėjimo į mano gyvenimą buvo nemažai mano parašytų tekstų, pritaikytų pagal žinomas melodijas. Jas panaudodavome mokyklos ar draugų šventėms. Ilgą laiką gimnazijoje skambėjo pagal mano tekstą sukurtas mūsų gimnazijos himnas. Taigi ne vien Stasys čia būtų pagrindinis „kaltininkas“. Žinoma, jis padrąsina mane ištraukti jau sukurtas eiles iš stalčiaus ir rašyti naujas, o pats sukuria muziką. Be to, aš gal ne tiek kūrybinga, kiek pareiginga. Būna, kad jis jau turi muziką ir reikia tik tinkamo teksto. Kartais tiesiog priverčia susikaupti ir rašyti.
– Kaipgi Jūs, gerbiamas Stasy, patapot mūsų kaimynu dzūku, jei „gimęs griovyje, prie laukinės obels“?.. Ar ji turėjo įtakos jūsų tolimesniam keliui? Tiesa, kad jūsų krašte net gandrus Stasiais vadina?, – paprašiau, kad į pokalbį įsijungtų ir Stasys Liupkevičius, kaip pats save pristato, – muzikas, instrumentalistas, vokalistas, kompozitorius, „Armonikos“ vadovas.
– Niekada nesakyk niekada. Niekada nežinai, kas bus rytoj, į kokius santykių mazgus gali įsisukti. „Žmogus – vien santykių mazgas.“ (A. de Sent Egziuperi.) Taip jau gyvenime atsitiko, kad, nors esu aukštaitis, bet su Dzūkija mane susiejo likimo vingiai. Alytuje suradau žmoną, čia graži gamta, puikūs žmonės. Na, o jei apie obelį, tai jai išties turiu daug sentimentų. Tikrai esu gimęs griovyje (bombarduojant miestelį) ne tik prie laukinės obels, bet ir prie upes, vardu Obelis, kuri teka per mano gimtąją Šėtą. Gerai prisimenu tą nuostabų jausmą, kai su tėvu pasodinome obelų sodą. Pirmoji mano birbynė, pagaminta 1957 m., taip pat buvo iš obels… Taigi nenuostabu, kad obelų žydėjimas kiekvieną pavasarį mane iki šiol įkvepia kūrybai, dainoms. Mano repertuare yra daugybė kūrinių, skirtų šiam namų jaukumą simbolizuojančiam medžiui. Tai mano kūrybos dainos „Su obelim pražilusia žydėki, mama“, „Prie obelėlės“, „Kai susiūbuos po mano langu“, „Obelėlė ir upelis“ (M. Vaitkevičiaus) ir t. t.
Na, o kodėl gandrais vadinami Stasiai, turiu papasakoti trumpą istoriją. Buvau pradinių klasių mokinukas. Ant mokyklos stogo gyveno gandrų šeima. Vieną dieną pamačiau, kad vienas gandriukas iškritęs iš lizdo. Pagailo. Parsinešiau jį į namus. Su tėveliu užtvėrėme kiemą, ir pradėjau maitinti, prižiūrėti. Visi Šėtos miestelio vaikai ieškojo ir nešė mano gandriukui maisto. Užaugo didelis, pradėjo skraidyti. Atėjus rudeniui, pakilo, apsuko ratą ir suplasnojęs sparnais virš kiemo išskrido. Nuo to laiko visi miestelio vaikai, o vėliau ir suaugę žmonės visus gandrus pradėjo vadinti Stasiais. Matyt, mano garbei…
– Tikriausiai būta ir sunkių momentų gyvenime. Kas jums padėjo išsigelbėti?
– Jei nepajustum kančios skonio, nesuprastum ir kas yra džiaugsmas. Juk gyvenimas susideda iš šviesių ir tamsių spalvų. Žinoma, visuomet norisi, kad šviesių būtų daugiau. Nesėkmes priimu kaip erdvę veikti arba kaip signalą, kad kažką gyvenime turiu keisti. Tai nereiškia, jog tos kančios neišgyvenu…
– Kaip minėjot, su „Armonika“ turėjote daugybę autorinių koncertų. Vien tik S
u Benjamino Gorbulskio kūriniais šimtą aštuoniasdešimt, o dar Mikalojus Novikas ir kiti… Pasidalinkit prisiminimais apie tą gražų laiką…
– Dabar, kai visi, kas netingi, lipa į sceną ir dainuoja, ką nori, tai gal ir verta priminti, kad būta ir kitaip. Buvo laikai, kai į radijo ir televizijos fondus priimdavo tik profesionalių kompozitorių sukurtas ir tik profesionalių dainininkų atliekamas dainas. Kompozitoriai kurdavo dainas, pasirinkę konkretų atlikėją… Mane, tuo metu dar Muzikos akademijos studentą, surado B. Gorbulskis, ir pirmoji daina, kurią įrašiau, buvo „Kelias į kalnus“. Šio kompozitoriaus dainas atlikdavau ir duete su G. Pakėnaite, O. Valiukevičiūte, N. Tallat-Kelpšaite, taip pat su savo dukromis Ugne ir Audra. Dažniausiai tai buvo vardinės dainos, skirtos man: „Žvangutis“, Gintaro tėvynė“, „Oi motinėle“ ir daugybė kitų. Turėjau didžiulį malonumą dainuodamas B. Gorbulskio autoriniuose koncertuose su Vilniaus miesto estradiniu ansambliu (vad. T. Saldauskas), kuris specialiai buvo įsteigtas šio kompozitoriaus autoriniams vakarams.
M. Novikas konkrečiai man ir mano duetams yra parašęs apie 100 dainų. Jas visas dainavau su didžiuliu pasisekimu. Šios dainos tebeskamba ligi šiol. Dainą „Žalioj stotelėje“ Mikalojus mums su G. Pakėnaite patikėjo pirmiesiems. Įrašėme plokštelę tik su M. Noviko dainomis „Dainuokim po du“ (18 dainų). „Youtube“ puslapyje galima surasti šias dainas ir paklausyti, kaip tuo metu skambėjo orkestras ir kaip jaunystėje skambėjo mano ir Gražinos balsai. O kai kurios dainos skamba pageidavimų koncertuose, ir tai neleidžia pamiršti pamėgtų melodijų. Įrašyta ir išleista CD, su LRT „Armonika kiekvienam“, Žalioj stotelėj – gera“, „Ne visos Stasio Liupkevičiaus dainos negirdėtos“, „Neįspėtas likime“, išleistas dainynas su dzūkų literatais „Versmė“. Ten apie 15 dainų, parašytų Janinos ir kitų literatų eilėmis.
– O kokia jūsų mylimiausia klasikos melodija?
– Nadiro arija iš Ž. Bizė operos „Perlų žvejai“, Eliza, „Odė džiaugsmui“ (Bethovenas). Myliu V. A. Mocartą ir daugelį kitų.
– Kaip ne tik neužmiršti, bet ir išsaugoti jūsų kūrybos perlus, „Armonikos“, kad tai būtų perduodama iš kartos į kartą, iš širdies į širdį? – klausiu Janinos ir Stasio Liupkevičių.
– Iš didžiulio „Armonikos“ kraičio dauguma tapo tarsi lietuvių liaudies dainos. „Gromatėlė“ (muz. V. Juozapaičio, ž. St. Žlibino) daug V. Juozapaičio dainų – „Mano pypkė kukavinė“, „Tau sesute“, „Sutrinko keleliai“, „Kur žydzi grikiai“, „Trys užuolai“. Arba mano kūrybos dainas „Verkia beržas“, „Seneliui“, „Tėvo žaizdras“, „Mūsų kaimas“, „Marijos žemė“, „Su obelim pražilusia žydėki, mama“ ir kt. dauguma kapelų noriai atlieka, įtraukia į savo repertuarus. Kai kurios mano dainos – giesmės jau skamba ir bažnyčiose: „Vietoj maldos“, „Duok Dieve, „Motinai“ ir t.t. Jos publikuotos atskiruose leidiniuose.
– Man pačiai labai artima daina „Onutei“, atrodo, kad ji apie mano mamą, nes tik užgrojus ji viena pradeda šokti… Turbūt nėra daug dainų, kur konkretūs vardai? Ypač populiarios jūsų dainos „Seneliui“, „Tėvui“, „Varnalėša“ daugiausia skamba sveikinimų koncertų metu… Kokie kūrybiniai ir gyvenimo „turai“ ateityje? O ko svarbaus dar jūsų nepaklausiau, papasakokit patys „apkabinę savo metų tekėjimą“…
– „Armonikos“ repertuare turime tikrai nemažai su vardais susijusių kūrinių: „Petruko polka“, Stasio polka“, dainas „Jonis“, „Motiejus“, „Barbora“… Daug dainų skirta Joninėms. Taip jau sutapo, kad mano gimtadienis yra per Jonines.
Niekada nežinai, kiek turi tos ateities. Tačiau planus mes visada kuriame ir daug tikimės. Turiu programoje solinių koncertų, vyksta „susitikimai – koncertai“. Dalyvauju knygų pristatymuose, kur literatų eilėms nuskamba mano muzika. Neretai esu kviečiamas į televizijos ir radijo laidas. Nesiskundžiu žmonių dėmesiu – dažnai groju ir dainuoju miestų ir miestelių jubiliejinėse šventėse ar kitomis progomis… Noriai vykstu į asmeninius jubiliejinius vakarus. Mėgstame kartu su žmona keliauti. Kasmet aplankome nors po vieną šalį, lankomės teatre, koncertuose. O laikui bėgant vis plačiau „apkabiname tą metų tekėjimą“. Tokiu pavadinimu yra išleista ir kompaktinė plokštelė, kurioje įrašyta apie 25 mūsų abiejų bendros kūrybos dainos. Galbūt ten ir galima surasti to, ko Jūs, Palmira, ir nepaklausėt.
Kalbėjosi Palma Pugačiauskaitė,
Prienų ir Birštono krašto laikraštis „Gyvenimas“