6 C
Alytus
Šeštadienis, gegužės 27, 2017
Pradžia Archyvas Interviu Grupės „Airija“ 25-mečio jubiliejus – šiemet

Grupės „Airija“ 25-mečio jubiliejus – šiemet

0
Po ilgos pertraukos vėl susibūrusi alytiškių roko muzikos grupė „Airija" (nuotraukoje - iš kairės į dešinę): Eimantas Belickas, Asta Milerienė, Kostas Radlinskas (Koka) ir Darius Mileris (Nojus) - „Lituanika 30" festivalyje

Jeigu grupė „Airija“ 2000-aisiais metais nebūtų nutraukusi savo aktyvios veiklos, šiemet šis ketvertukas švęstų kūrybinio kelio 25-metį.

Tačiau net ir šiai grupei iširus ji tarsi liko kažkur šalia. Grupė retomis progomis vis dar susitinka kartu pagroti viename ar kitame koncerte, bet bendrų dainų kartu neberašo jau daugiau kaip septyniolika metų.

Tokių unikalių grupių, kaip „Airija“ lietuviškoje scenoje yra (ar buvo) labai nedaug. Savo laiku ko roko scenoje nebuvo nei prieš tai, nei po to, bet ir išsiskyrė išlaikydami labai šiltus tarpusavio santykius. Jų akivaizdumas dar labiau praturtino ir taip turtingas „Airijos“ spalvas. Šie šilti santykiai tarp grupės narių laikosi iki šiol.

Grupė „Airija“ susikūrė ūkanotą 1992-ujų metų rudenį Alytuje. Darius Mileris (Nojus), Kostas Radlinskas (Koka), Eimantas Belickas ir Asta Simonavičiūtė (vėliau – Milerienė) savo unikaliu muzikiniu veidu – autorinių roko dainų derinimu su tradicine keltų muzika ir airišku folkloru – gana greitai užkariavo klausytojų simpatijas. Aranžuotėse grupė naudojo ne tik gitaras ir būgnus, bet ir galybę netradicinių instrumentų – smuiką, dūdeles, sitarą, rylą, didžeridū ir kitus.

Į šį Lietuvoje tuomet dar neregėtą muzikinį „rūbą“ įvilkti, poetiški Nojaus tekstai skambėjo drąsiai ir ryžtingai, o grupės braižą buvo galima atpažinti iš pat pirmųjų akordų. Dainos „Kasdien į karą“, „Vėjas lange“ ar „Į save per save“ yra gyvos ir aktualios iki šiol.

1994-aisiais metais grupė „Airija“ išleido debiutinį albumą „Yra“, o po metų pasirodė ir antrasis albumas „Čia“. Nufilmavusi dainos „Į save per save“ vaizdo klipą tais pačiais metais Prancūzijos muzikinio kanalo MCM apdovanojimuose „Airija“ „nuskynė“ trečiąją vietą. Sulaukusi nemenko populiarumo Lietuvoje ir už jos ribų grupė ėmėsi dar platesnių muzikinių projektų –  kartu su Kauno mažuoju teatru sukūrė muzikinį spektaklį „Nuotraukos iš seno albumo“. Tokia teatro ir gyvos roko muzikos sintezė buvo viena pirmųjų Lietuvoje ir buvo itin palankiai įvertinta žiūrovų bei kritikų.

1996-aisiais metais Lietuvos televizijos Kauno studijoje grupė surengė akustinį koncertą ir išleido jo įrašą kasetės ir kompaktinio disko pavidalu. Akustinis albumas „Yra čia“ buvo puikiai perkamas, o tais pačiais metais pasirodęs studijinis darbas „Pasaka“ žavėjo ne tik šūsnimi naujų dainų, bet ir gražiu apipavidalinimu – tarsi pasakų knyga atrodančiu viršeliu.

Nors 1998 metais pasirodęs gana eksperimentinis grupės albumas „Naujas“ buvo daug žadantis, jis buvo ne tik naujas, bet ir paskutinis. Po poros metų grupė oficialiai sustabdė savo veiklą, o grupės lyderis Darius ir Asta Mileriai apsigyveno Airijos sostinėje Dubline. Ten jie iki šiol tęsia muzikinę veiklą kaip „Nojus Band“, o Darius leidžia solinius albumus.

Per visą savo veiklos laiką „Airija“ sugrojo daugiau kaip 350 koncertų Lietuvoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Rusijoje ir Airijoje. Nors grupė oficialiai jau nebeegzistuoja daugiau kaip septyniolika metų, bet progai pasitaikius šie draugai ir bendraminčiai tikrai neatsisako kartu pagroti. 2002 m. „Airija“ surengė trumpą koncertinį turą Lietuvoje ir Airijoje, 2009 m. dalyvavo festivalyje „Be2gether“, o 2015 m. grojo festivalyje „Lituanika 30“.

Prisimindami grupės „Airija“ „aukso amžių“ Nojus ir E. Belickas nepaliauja šypsotis. Panašu, kad tie laikai jų atmintyje tikrai yra „auksiniai“.

Iš „Vyno“ į „Airiją“

– Šį pokalbį norėčiau pradėti nuo to, kad „Airija“ man visad atrodė labai „graži“ grupė. Graži tuo, kad Jūs atrodėte kaip tikrų tikriausia draugų grupė. Grupė sukurta bendrą viziją turėjusių bendraminčių, galiausiai net sujungusi dviejų žmonių meilę. Grupė išsiskyrė, panašu, irgi be pykčių. Iki šiol aplinkybėms susidėliojus kartu pagrojate, bendraujate. O kaip buvo iš tikrųjų? Ar tikrai grupėje „Airija“ viskas buvo taip gražu?

Eimantas:

– Žinoma, niekada nebūna taip, kad viskas būtų idealu. Būdavo visko… Nesutarimų irgi. Skyrėsi mūsų muzikiniai skoniai. Aš gal norėjau šiek tiek kitaip groti. Taip pat skyrėsi ir temperamentai, įsivaizdavimas, kaip mes norim praleisti laisvalaikį po koncertų. Darius su Asta buvo ramesni. Aš su Koka labiau linkę „tūsuotis“… Bet visa tai grupei buvo tik į naudą. Muzikine prasme žinai, kaip būna, kai vieni mėgsta vieną, o kiti kitą? Iš to gaunasi kūrybinė sintezė! O dėl temperamentų, tai skirtingi žmonės atneša kolektyvui daugiau spalvų. Bet šiaip mūsų grupė tikrai buvo draugiška ir „graži“.

– „Airija“ susikūrė 1992 metais. Koks buvo tuometinis pasaulis ir kokia buvo tuometinė, jau nepriklausoma Lietuva?

Nojus:

– Laisvė jautėsi visur, bet nauja demokratija buvo labiau panaši į anarchiją. Valstybė kūrėsi iš naujo, visi iš naujo mokėsi gyventi ir išgyventi. Veiklų galimybės atrodė beribės – laikas bėgo ir viskas keitėsi labai greitai. Svarbiausia, buvo žodžio laisvė – pagaliau mes galėjome sakyti ir dainuoti tai, ką norėjome, kas dar prieš kokius šešis metus buvo draudžiama.

Eimantas:

– Muzika tada buvo tam tikra laisvės išraiška. Visi buvo ištroškę laisvės, Sąjūdžio mitingų, eidavo į koncertus ne vien muzikos klausytis, bet ir pabūti kartu, išgyventi. Mes grodavom po tris ar net keturis koncertus per savaitę ir visur buvo žmonių. Susikūrėme labai tinkamu laiku, tokio laiko daugiau nepakartosi… Tačiau ekonomine prasme lengva nebuvo. Buvo sudėtinga gauti gitaras, sudėtinga gauti gerą aparatūrą, sunku groti kažkur, nes įgarsinimo reikalai buvo prasti. Elektrinių smuikų nebuvo, aš turėjau tik akustinį. Jo įvedimui į roko muziką buvo reikalingas mikrofonas, jis nuolat fonuodavo… Man buvo skaudžiausia, kai po koncerto prie manęs kažkas priėjo ir pasakė „Koks geras koncertas buvo! Labai gaila, kad smuiko nesigirdėjo…“.

– Kaip jums tuo metu žengiantiems pirmus žingsnius šalies popscenoje, atrodė Lietuvos pramogų verslas?

Nojus:

– Įvairus… Buvo labai daug popso, bet roko taip pat. Ypač alternatyvaus, poetinio roko, kur mes ir mynėme kelius. Koncertinė veikla studentų šventėse ir klubuose buvo labai aktyvi. Bet aš nelabai žinau, gal ir šiuo metu taip yra.

– Grupė susikūrė ne didmiestyje, o mažesniame miestelyje – Alytuje. Kokios buvo „Airijos“ susikūrimo aplinkybės? Ar buvote vieninteliai muzikavę paaugliai kaimynystėje?

Eimantas:

– Alytuje gyvavo tokia grupė „Vynas“, kurią dabar tikriausiai mažai kas prisimena. Man „Vyne“ teko groti saksofonu, paskui smuiku. Darius toje grupėje grojo gitara, bet jis nėra ir niekada nebuvo vien paprastas gitaristas. Jau tada jis kūrė autorinę muziką, rašė savo dainas, ir mačiau, kad „Vyne“ jis jautėsi kūrybiškai suvaržytas. „Vyno“ repertuare buvo ir viena Dariaus daina, kuri ten visiškai netiko ir neįsipaišė niekaip. Ta daina buvo visai kitokio žanro. Jam tikriausiai natūraliai atsirado poreikis realizuoti save ir savo mintis.

Nojus:

– Mes nebuvome visiški kaimynai, tačiau pažinojome vienas kitą iš bendrų koncertų, susitikdavome gatvėje. Juk mažesniame mieste buvo lengva susitikti vienas kitą. Koka atėjo pas mane į repeticijų studiją po grupės „Vynas“ išsiskyrimo 1992 metų rugsėjo mėnesį. Kartu jis atsivedė gitaristą Robertą Kondrotavičių (Vivą). Po mėnesio į grupę pasikvietėm Astą, o gruodį atėjo ir Eimantas. Taip ir prasidėjo grupė „Airija“, kuri šia sudėtimi ir pradėjo populiarėti Lietuvoje.

Eimantas:

– Į „Airiją“ atėjau paskutinis, kai grupė jau buvo beveik susiformavusi. Buvo numatytas kažkoks kalėdinis koncertas, mes per vieną savaitę porą kartų parepetavom ir varėm groti.

– Pamenu kažkuriame interviu žurnalui „Ausis“ Jūs, Dariau, pasakojot, kad „nuviliojot“ Astą nuo kažkokios pankų grupės. Kaip ten nutiko?

Nojus:

– Asta 1992-aisiais metais grojo pankroko grupėje „Bepavadinimo“. Rudenį mes su Koka ir jie repetavom bendrame pastate tuometiniuose Alytaus sporto rūmuose, tik skirtingose patalpose. Aš įsigijau naują gitarą ir „Bepavadinimo“ muzikantus pakviečiau į savo studiją pažiūrėti tos gitaros. Mes tuo metu neturėjome būgnininko, todėl tą dieną paprašiau Astos kad pagrotų kartu, išbandant ir „apšildant“ naująją gitarą. Po grojimo, man atrodo, Koka pasiūlė pradėti kartu muzikuoti. Mėnesį Asta grojo abiejose grupėse, po to pasirinko mus ir tapo mūsų būgnininke.

– Išpopuliarėjote itin greitai. Ar tai buvo jūsų muzikos ar vadybos dėka? Kas buvo jūsų vadybininkas?

Nojus:

– Manau, kad tai bendras muzikos ir vadybos nuopelnas. Labai padėjo jaunų grupių konkursai – „Aukštaitijos taurė 92“, „Sparnai 93“, „Pačių blogiausių grupių festivalis“. Vadybininkų buvo nemažai. Pirmieji – Ramunė Rakauskaitė, Darius Babijonas, vėliau – Liuda Kočnovaitė, Rasa Seliūginaitė, Saulius Jokubauskas.

„Airija“ augo kartu su mūsų kūryba“

– Grupėje „Airija“ mane visada stebino toks tikras nuoširdumas. Juo buvo persmelkta viskas ką Jūs darėte – albumai, jų pristatymai, koncertai… Ar Jūs visada buvote ir esate tokie nuoširdūs ir paprasti?

Nojus:

– Paprasčiausiai buvome savimi – kūryba ir muzika buvo mūsų balsas. Dainavome ir apdainavome savo gyvenimus, kurie, žinojome, yra per brangūs, kad galėtume meluoti ir būti nenuoširdūs. Kūrėme apie tai, ką jautėme – visišką tiesą apie mus ir mus supantį pasaulį, todėl jautėmės tvirtai ir drąsiai savo kelyje.

– Kodėl „Airija“? Ką Jums reiškia ši šalis? Kodėl pasivadinote būtent taip?

Eimantas:

– Pavadinimą sugalvojo Koka. Jam tas pavadinimas buvo labai moteriškas ir gražus. O kai smuiko melodijose atsirado airiško ir keltų folkloro elementų, tai pavadinimas natūraliai prilipo.

Nojus:

– Kai mes su Koka susitikome 1992 m. rugsėjo mėnesį ir pradėjome kartu groti, jis jau kelis mėnesius turėjo grupę pavadinimu „Nova“, paskui – „Airija“. Joje dainavo mergina, vardu Rasa. Mums susitikus ir sutarus kartu muzikuoti pavadinimas liko. Pradžioje man šis pavadinimas ir šalis reiškė nedaug – aš ir Airija manyje augo kartu su mūsų kūryba. Pradėjom domėtis ir vis daugiau sužinojome apie Airiją, išgirdome nemažai jos muzikos. Tas domėjimasis ir augimas tęsiasi iki šiol.

– Kiek įtakos „Airijos“ skambesiui ir bendram grupės kontekstui padarė tradicinis airių ir keltų folkloras, o kiek grupė U-2?

Nojus:

– Manau, U-2 padarė daug įtakos. The Edge grojimo stilius įtakojo mano melodinių sekvencijų stygų užgavimo techniką, o airių folkloras – mūsų dainų kompozicijas ir akordų progresijas. Tačiau, tuo metu, žinoma, apie tai negalvojome. Grojome, ką girdėjome savo viduje, kas skambėjo mūsų sielose.

– Kokios dar grupės darė įtaką jūsų muzikai?

Nojus:

– Man įtaką darė „Dire Straits“, „Pearl Jam“, „Counting Crows“, „The Cure“, „The Pogues“, „The Levellers“.

Eimantas:

– Dar Dariui, pamenu, didelę įtaką darė Viktoras Cojus. Net Dariaus dainavimo maniera grupės kūrybos pradžioje buvo kažkuo panaši į Cojaus. O šiaip mūsų buvęs vadybininkas ir „Vyno“ muzikantas D. Babijonas bandė mus inspiruoti. Vis nešdavo įrašytas kasetes, siūlydavo paklausyti kokių nors airiškų „band’ų“ – „The Pogues“, „The Cranberries“… O kai muzikoje atsirado smuikas, dūdelė ir kiti papildomi instrumentai, natūraliai viskas suskambo dar „airiškiau“.

– Eimantai, Jūs, man rodos, „Airijoje“ atlikote panašią funkciją, kokią grupėje „Foje“ atliko Arnoldas Lukošius. Yra žmogus – kūrėjas, kuris rašo tekstus ir turi viziją („Foje“ atveju tai Andrius Mamontovas, o „Airijos“ – Nojus), ir yra žmogus, kuris to kūrėjo dainas įvelka į visiems atpažįstamą muzikinį „rūbą“. Ar nebuvo trinties tarp jūsų ir Dariaus? Ar natūraliai atsirado toks rolių pasidalijimas?

Eimantas:

– Kažkaip natūraliai viskas įvyko. Repeticijose Darius atnešdavo naujas savo dainas, pagrodavo mums akustine gitara, ir mes su Asta ir Koka žiūrėdavom ką galima su tomis dainomis padaryti, kas „lipdosi“ aplinkui. Bosas surasdavo savo temą, smuikas irgi, būgnai – savo ritmą. Darius yra labai aiškus autorinių dainų kūrėjas. Jam svarbu buvo tekstas ir melodija, o visokie kompoziciniai dalykai ar aranžuotės jam nebūtinai buvo įdomūs. Bet taip visi kartu ir sulipdydavom muzikinius intarpus.

– Jūsų dainos – labai poetiškos. Kiek Jūsų dainose Jums svarbus yra tekstas, o kiek muzika ir aranžuotės?

Nojus:

– Taip, man tekstas yra labai svarbus, kaip ir muzika. Tekstas turi būti aktualus, kelti emociją, kurti dramą arba nuotykį. Muzika ir aranžuotės man yra teksto papuošimas sustiprinantis visa tai.

– 1993 metais buvote apdovanoti „Bravo“ statulėle už „Metų atradimą“. Ar tai buvo malonus pripažinimas? Įrodymas, kad einate teisingu keliu?

Nojus:

– Buvo malonu. Apdovanojimas patvirtino, kad darydami tai, kas įdomu mums patiems, kažkiek esame įdomūs ir kitiems.

Eimantas:

– Žinoma buvo smagu. Gali šnekėti ką nori, bet įvertinimo momentas yra fainas ir svarbus.

– Ką jums apskritai reiškė „Bravo“ bei „Radiocentro“ apdovanojimai? Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jie Lietuvoje vaidino ypatingą rolę muzikos pasaulyje.

Eimantas:

– Kai pagalvoji blaiviai apie tai, tampa aišku, kad niekas negali objektyviai „vertinti“ muzikos. Tai – ne sportas, ne sekundės ar pakeltas svoris. „Bravo“ apdovanojimai nebuvo pagrįsti albumų pardavimų rodikliais ar dar kažkuo, ką galima pamatuoti. Tiesą sakant, ar mes būtumėm gavę ar negavę apdovanojimo, iš esmės niekas nebūtų pasikeitę. Mes būtumėm turėję tuos pačius klausytojus, tą pačią auditoriją. Bet kai esi jaunas, įvertinimas yra savotiškai reikalingas.

Nojus:

– Svarbu buvo tai, kad šie apdovanojimai kėlė visuomenės susidomėjimą mūsų muzika ir muzika apskritai. Šios platformos padėjo populiarinti muzikantus ir jų kūrybą.

– Kokie buvo Jūsų santykiai su fanų klubu, kurį be abejo turėjote? Gal dar namie turite jų dovanėlių ar laiškų?

Nojus:

– Buvo labai smagu, kai susikūrė grupės Alytaus ir Anykščių fanų klubai. Visada susitikdavome koncertuose, dažnai ir apskritai gyvenime. Iki šiol saugau nemažai fanų suvenyrų grupės tematika. Fanai labai prisidėjo populiarinant grupės muziką, skambindami į radijo stotis, balsuodami topuose, prašydami groti mūsų dainas.

– Ar sutiktumėte su tuo, kad grupės „Airija“ gyvavimo laiku lietuviškoje muzikoje ir popversle buvo daugiau nuoširdumo ir mažiau cinizmo nei dabar?

Nojus:

– Kiekviena karta savaip eina iš proto. Neabejoju, visais laikais pilna skirtingų žmonių – ir nuoširdžių, ir ciniškų. Svarbu, kuo esi ir nori būti pats, su kuo bendrauji.

Eimantas:

– Šiandien iš muzikos pasaulio yra daromas verslas ir gal tai yra gerai. Man smagu, kad kokybė ženkliai išaugo, jaunos grupės gali gerai skambėti koncertuose. Anuo metu buvo kažkokie „laukiniai vakarai“. Niekad negalėjome prognozuoti kaip bus, kas įvyks, bet būtent tame buvo kažkoks atsitiktinumo žavesys. Dabar viskas yra daug „profesionaliau“ – reklama, „piaras“, visokie papildomi reikalai. O anksčiau atvažiuodavai ir grodavai. Tas požiūris, tiesa, buvo mėgėjiškas, bet tuo gal ir fainas. Nebuvo minties uždirbti iš muzikos, mes nelaikėme muzikos savo pragyvenimu. Mes buvome jauni, kiekviena sėkmė ar nesėkmė mums buvo labai svarbi, norėdavom ją pilnai pasidžiaugti arba pilnai ją išgyventi. Aš manau jaunos grupės dabar lygiai taip pat jaučiasi. Dabar yra jų laikas ir tikiuosi, kad jie jį patiria taip pat, kaip savo laiką patyrėme mes.

Permainų vėjas

– 1997-aisiais daugelio melomanų nusivylimui išsiskyrė grupė „Foje“, ir tuoj pat imta kalbėti, kad ryškiausios Lietuvos grupės vietą užims „Airija“. Taip, deja, nenutiko. Kodėl? Turėjote visus duomenis…

Nojus:

– Apie tai negalvojome. Tiesiog grojome savo muziką. Gal tai galėjo būti vadybininkų idėjos, bet tikrai ne mūsų. Man labiau rūpėjo kurti savo dainas, tobulinti grojimo techniką. Gal prie to prisidėjo ir tai, kad tais metais jau pradėjome kurti ir savo suaugusiųjų gyvenimus su naujais iššūkiais ir ieškojimais. Neabejoju, džiaugėmės ir mylėjome gyvenimą.

– Bet kodėl išsiskyrėte?

Nojus:

– Aštuoneri metai aktyvaus muzikavimo Lietuvoje atnešė permainų vėją. Man norėjosi pamatyti pasaulį, keliauti, išbandyti save ne komforto zonoje, prisiliesti ir pamatyti vakarų muzikos pasaulį. Kartą pavakarojom su grupe ir sutarėm daryti pertrauką. Tuo metu klausiau visą grupės „Airija” muziką, išgyvenau stiprias emocijas ir supratau, kad tai tos gyvenimo ir kūrybos atkarpos pabaiga. Natūrali pabaiga, pastūmėta permainų troškimo. Neabejoju, kad mes kiekvienas užaugom ir tai vedė skirtingais keliais.

Eimantas:

– Pačioje mūsų sėkmingos veiklos pradžioje buvo „draivas“, kuris vežė, bet vėliau pavirto į ūkį. Susitinkam prie degalinės, užsipilam benzo, važiuojam pagroti. Toks „buitiakas“… Bandant analizuoti dabar, manau, kad tiesiog susidėjo šeimos, darbiniai reikalai, mūsų asmeniniai skirtumai ir tikrai, atėjo natūrali pabaiga. Darius ir Asta išvažiavo gyventi į Airiją, aš pradėjau groti su „Naktinėm personom“ ir kitom grupėm. Bet po „Foje“ išsiskirstymo pamenu, kad niša tikrai buvo! Reikėjo gal išleisti kokį netikėtą elektroninį albumą, su daug klavišų.

– Bet albumas „Naujas“ juk ir buvo toks labai eksperimentinis įrašas!?.

Nojus:

– Tame grupės veiklos etape ieškojome naujo grupės muzikos skambesio ir, natūraliai, albume „Naujas“ daugiau naudojome klavišinius instrumentus.

Eimantas:

– Pamenu, kad Asta tuomet jau laukėsi, būgnais albume grojo Brazas (Meinardas Brazaitis, šiuo metu grojantis A. Mamontovo grupėje). Darius rašė puikias dainas, bet žinoma, daug laiko leido namie su šeima. Įrašus suvedinėjom aš ir Koka, todėl visi nusprendėme, kad šitas albumas bus kitoks ir labiau eksperimentinis. Albumas iš pirmo žvilgsnio gal gali pasirodyti „neprižiūrėtas“, bet man jis labai patinka.

– Dariau, pačioje „Airijos“ gyvavimo pabaigoje išleidote dainuojamosios poezijos albumą „Vardas“. Man šitas darbas iki šiol yra vienas iš pačių gražiausių dainuojamosios poezijos albumų Lietuvoje ir ne tik. Kokia jo atsiradimo istorija? Kodėl ryžotės būtent tokiam įrašui? Ar tiesiog susikaupė niekur neskelbtų dainų ar tai buvo labiau vientisas kūrybinis projektas?

Nojus:

– Ačiū! Savo pirmąjį solinį albumą „Vardas“ išleidau 1998 metais rudenį, dar grojant kartu su „Airija“. Taip, susikaupė dainų, kurios nepapuolė į grupės repertuarą. Jos, matyt, geriausiai skambėjo atliekamos akustiškais instrumentais.

 Jau daug metų gyvenate ir kuriate Dubline. Tai labai simboliška. Ką ten veikiate? Kuo užsiimate šiandien? Kuo šiandien užsiima jūsų žmona Asta?

Nojus:

– Kuriu muziką, rašau dainas, organizuoju savo ir kitų muzikantų koncertus. Po 2000-ųjų metų išleidau aštuonis muzikos albumus. Taip pat dirbu vadybininku maisto pramonės srityje. Asta groja kartu su manim grupėje „Nojus Band“. Prieš šešerius metus ji atrado dar vieną savo pašaukimą ir yra „Zumba Fitness“ instruktorė, turi savo verslą „Zumbasta“, treniruojasi ir lavinasi kūno ugdymo ir sveiko gyvenimo būdo srityje.

– O jūs, Eimantai? Kuo užsiimate šiandien?

Eimantas:

– Šiandien aš groju su A. Mamontovu, bet tiesą sakant muzika man nėra ir niekada nebuvo pragyvenimo šaltinis. Muzika man iki dabar yra hobis, pabėgimas, antras gyvenimas. O šiaip aš montuoju įvairių filmų video, režisuoju reklamas.

– O Kostas Radlinskas?

Eimantas:

– Koka taip pat sukasi video montavimo versle, yra puikus savo srities specialistas.

– Kodėl taip nelengva rasti grupės muzikos? Pasiklausyti galima nebent portale Pakartot.lt ir Soundcloud platformoje. Ar nekyla minčių iš naujo išleisti senuosius grupės įrašus?

Nojus:

– Kyla tokių minčių, tikiu, kad kažkada gali būti perleisti grupės „Airija“ įrašai. Visus „Airijos“ albumus galima klausyti ČIA.

– Jeigu „Airija“ niekada nebūtų išsiskyrusi, po penkerių metų švęstumėte savo veiklos trisdešimtmetį. Ar planuojate jį švęsti, pavyzdžiui, koncertiniu turu? O gal pagalvojate apie grupės atkūrimą?

Nojus:

– Visada sakėme, kad sustabdome tik savo kūrybinę veiklą, bet tikrai kartais pakoncertuosime kartu. Taip ir darome. Neabejoju, esame atviri kiekvieno idėjoms, kai tokių atsiranda. Štai, pavyzdžiui, 2012 metais išleistame mano albume „1Diena“ yra daina „Ąžuolėlis ir paukštelis“, kurią įrašėme kartu su Eimantu ir Koka. Manau, yra daug galimybių, kad susibėgtume ir paminėtume apvalias metų sukaktis, o tada tik laikas parodys ar mumyse dar gyvena muzikos kūrybos stebuklas.

Apie grupę „Airija“ iš pirmų lūpų:

Victor Diawara, dainininkas ir prodiuseris, grupės „Skamp“ ir projekto „LT United“ narys, menų fabriko „Loftas“ direktorius:

– Su grupe „Airija“ mane sieja labai šiltas santykis, kuris prasidėjo 1998-aisiais metais ir neišblėso net ir grupei išsiskyrus. Kai su „Skamp“ įrašinėjome savo debiutinį albumą „Angata“ mūsų idėja buvo kiekvieną albumo dainą atlikti su vis kitais muzikantais. Dainoje „Jig That Thing“ skamba airiški motyvai, todėl buvo logiška, kad ją turime įrašyti kartu su „Airija“. Pati „Airija“ mūsų pasiūlymą bendrai dainai priėmė labai entuziastingai. Jie tuo pačiu metu įrašinėjo savo albumą „Naujas“ ir taip pat pakvietė mus bendrai įrašyti dainą „Spalvotas“. Jie tuomet buvo žymi ir gerai įsitvirtinusi Lietuvos scenoje grupė, o mes – naujokai, todėl esame jiems labai dėkingi už patarimus ir palaikymą. Po „Airijos“ išsiskyrimo mūsų keliai vis susikerta. „Skamp“ albumą „Reach“ įrašinėjome Dubline ir ten nemažai koncertavome kartu su Dariumi ir Asta, kurie tada draugiškai pabuvo mūsų grupės muzikantais. Su Eimantu teko daug bendrauti ir kartu groti grupės „LT United“ gyvavimo metu. Praėjus beveik metams po „LT United“ dalyvavimo Eurovizijoje paskutinis grupės koncertas vyko Čikagoje. Beveik visa grupė buvo apsistojusi pas tuomet Čikagoje gyvenusį Koką ir smagiai leidome laiką „grilindami“ mėsą jo kieme. Kokai grįžus gyventi į Lietuvą, jis dažnai užsuka į „Loftą“, vis susitinkame. Žodžiu apie šiuos puikius žmones galiu atsiliepti tik gerai.

Igoris Kofas, grupės „Lemon Joy“ įkūrėjas ir lyderis:

– Su grupe „Airija“ susipažinome paauglystėje, kai jie jau buvo žinoma ir populiari komanda. Su kiekvienu jų koncertu mokėmės iš jų betarpiško bendravimo su publika ir tikro uždeginančio grojimo. Pats esu dalyvavęs jų akustiniame koncerte grodamas gitara ir pirmą kartą autografo buvau paprašytas būtent per „Airijos“ koncertą, kaip jų grupės narys. Aš labai myliu šiuos žmones už jų nuoširdumą, svetingumą ir paprastumą, o Eimantas manau yra geriausias multiinstrumentalistas Lietuvoje.

Ignas Bautrėnas, „Mano muzika“
Viena pirmųjų grupės „Airija“ sudėčių (nuotraukoje iš kairės į dešinę): Eimantas Belickas, Darius Mileris (Nojus), Asta Milerienė ir Kostas Radlinskas (Koka). Gintaro Mačiulio nuotr.

Nojus ir jo muzikiniai bendrakeleiviai neatmeta galimybės, kad grupė „Airija“ savo 25-mečio jubiliejų atšvęs. Galima data – 2017-ųjų ruduo. Vieta dar nežinoma, tačiau greičiausiai tai bus Lietuva.

PALIK KOMENTARĄ

Please enter your comment!
Please enter your name here

X
%d bloggers like this: