Pirmadienis, lapkričio 20, 2017
Pradžia Be kategorijos Dainius Gintalas: poezija yra ne budizmas, o žmogaus budinimas

Dainius Gintalas: poezija yra ne budizmas, o žmogaus budinimas

0
Dainius Gintalas

Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę Alytuje praturtino elitinės lietuvių poezijos vakaras. Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje vyko talentingo eilių meistro Dainiaus Gintalo kūrybos vakaras. Poetą – tikrą dzūką, kilusį iš Slabadėlės kaimo, atlydėjo kitas dzūkas – vaikystėje ir jaunystėje Kapčiamiesčio miškų liūliuotas dainuojamosios poezijos entuziastas Juozas Žitkauskas. Tik poetas poetą gali geriausiai pajusti, tad Juozas Žitkauskas, ir pats būdamas keleto poezijos tomelių autorius, alytiškių publikos pasimėgavimui su visu rimtumu ir šmaikštumu „pjaustė“ D. Gintalo poeziją ir asmenybę.

Alytaus rajono savivaldybės mero patarėjas Ramūnas Bielevičius, su D. Gintalu vaikystėje krėtęs bendras šunybes, pažėrė prisiminimų iš Daugų laikotarpio. „Užaugom vienam kieme, sėdėjom vienam suole. Kai Dainius už lietuvių kalbos temas „sėkmingai“ gaudavo 2/2, galvojom, kad jis bus arba krepšininkas, arba veterinaras, nes visur tampydavo savo šunį Maksą. Bet atėjo į mokyklą dirbti lietuvių kalbos mokytojas Algirdas Kalėda ir Dainius paniro į literatūrą. Tada abu rašėm eilėraščius. Bet sutarėm, kad vienam kaimui užtenka vieno poeto ir aš pasitraukiau, nes mačiau, kad jis rašo geriau. Gaila, kad netekom gero veterinaro, bet užtat turim neblogą poetą“, – juokavo R. Bielevičius.

Alytaus rajono savivaldybės mero patarėjas Ramūnas Bielevičius, su D. Gintalu vaikystėje krėtęs bendras šunybes, pažėrė prisiminimų iš Daugų laikotarpio.

Filologijos studijų VU laikotarpiu D. Gintalas toliau kūrė – jo eilėraščių buvo galima rasti dar 1994 metais išleistame studentų kūrybos almanache „Ribos“. 1997 metais pasirodžius pirmajam jo poezijos rinkiniui „Angis“, Dainius Gintalas ėmė stebinti skaitytojus maždaug kas dešimtmetį išleisdamas po naują brandžią knygą. 2007 m. pasirodžiusi antroji poezijos knyga „Boa“ buvo įvertinta Jaunojo jotvingio premija bei Literatūrinės Jono Meko vardo skrybėlės prizu, o jo knyga „Adatos“, išleista 2016 m., Metų knygų rinkimuose pripažinta Poezijos Metų knyga bei pelnė Julijono Lindės-Dobilo premiją.

„Mano knygos pasirodo kas dešimt metų, užtat labai skirtingos. O tie, kurie leidžia poezijos knygas kasmet… Toks jausmas, kad jie tęsia vieną ir tą pačią knygą. Nebent kas nors apsiverčia ir nuo tada jie pradeda rašyti kitaip“, – teigė D. Gintalas.

Dainius Gintalas – kur kas universalesnis kūrėjas, nei iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Ne daug kas žino, kad D. Gintalas rašo ir eilėraščius vaikams. Jo poezija išversta į 11 pasaulio kalbų, daugiau nei 10 knygų yra ir pats išvertęs iš prancūzų kalbos. „Tiesa, daug plušu prie vertimų – tai toks intelektualus „griovių kasimas“, – atviravo poetas.

Dainius Gintalas – profesionalus dailėtyrininkas, tad 2000 m. sumanė ir iki šiol organizuoja dailininkų neprofesionalų sambūrius, vadinamus „Maskoliškių meno frontu“, natūralioje buvusio tvarto erdvėje įkūrė „Tvarto galeriją“. Dar viena pomėgių kryptis – fotomenas. D. Gintalas fotografijose fiksuoja lauko išvietes, šunų būdas bei kopėčias, yra surengęs keletą konceptualiosios fotografijos parodų „Filosofinės būdelės – išvietės“.

„Išvietė yra mažosios architektūros meno kūrinys. Toks grožis tos išvietės – kai kurios vos gyvos, pasvirusios, kai kurios – kaip Dionizo Poškos baubliai. Tas kreivas menas, susišiaušusios, anarchistinės meno formos man labai patinka. Apskritai, meno vartojimas griauna žmogaus robotiškumą, „spardo“ jam į užpakalį, o poezija yra ne budizmas, bet žmogaus budinimas“, – filosofavo D. Gintalas.

Poezijos poveikį patyrė ir renginyje dalyvavusi publika – įtaigūs Dainiaus Gintalo eilėraščiai skambėjo ne tik iš autoriaus, bet ir iš teatrališkosios bibliotekos renginių sielos – Leokadijos Sušinskaitės lūpų. Spengiančios įtampos persmelkta, skaudžiai badanti Dainiaus Gintalo poezija klausytojus vertė muistytis kėdėse ir kuistis apdulkėjusiuose savo sielos užkaboriuose. „Mano estetika iš esmės ekspresionistinė su psichodeliniu priedu. Taigi, kvanktelėjusi, nerimastinga, teigianti gyvastį, o gyvasties be skausmo nebūna. Lavonai, deja, poezijos nekuria. Gyvi lavonai – taip pat…“ – sako poetas.

Vakaro kulminacija tapo Juozo Žitkausko parengta staigmena. Bibliotekos direktorei Giedrei Bulgakovienei jis įteikė neįkainojamos vertės dovaną – Jurgio Kunčino piešinių, koliažų ir laiškų vokų rinkinį.

Vakaro kulminacija tapo Juozo Žitkausko parengta staigmena. Bibliotekos direktorei Giedrei Bulgakovienei jis įteikė neįkainojamos vertės dovaną – Jurgio Kunčino piešinių, koliažų ir laiškų vokų rinkinį. J. Žitkauskas dar 2002 m. pavasarį buvo surengęs J. Kunčino koliažų parodą Vilniuje, Mokytojų namuose. Tų pačių metų gruodį, kaip žinia, netekome šio charizmatiškojo rašytojo, tad saugiai supakuotas į dėžę parodos turinys taip ir pratūnojo iki šių dienų. O dabar svariai papildys Jurgio Kunčino memorialinio kambario ekspoziciją Alytuje.

Staigmenų būta ir daugiau. Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorei buvo perduota Lietuvos rašytojų sąjungos padėka už ilgametį bendradarbiavimą bei rašytojų kūrybos sklaidą. Dainius Gintalas apdovanotas vertingais prisiminimais – jam įteikta 1998 metus menanti nuotrauka, kurioje bibliotekos penkerių metų šventėje užfiksuoti trys kūrėjai – Jurgis Kunčinas, Antanas A. Jonynas ir pats Dainius Gintalas.

Jūratė Čėsnaitė 

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Komentuoti

PALIK KOMENTARĄ

Please enter your comment!
Please enter your name here