Alytuje – ilgai laukta snieguota žiema.
Baltosios rožės mieste – balta balta…
Šia proga pasigrožėkime vaizdais iš paukščio skrydžio ir prisiminkime, kaip žiemą yra įamžinę alytiškiai literatai, muzikai?
„Žiema“ (Jurgis Kunčinas):
„…Dabar tamsu. Iš šalčio skalė
Vis kris su sniego sūkuriais
Sunki žiema, kaip sunkios tiesos,
Kaip neužbaigiami darbai
Dabar bus Alytus. Jau tiesias
Žieminiai rūbai po langais…“
„Krioklys po ledu“ (Antanas A. Jonynas):
„Žiema prikaustė paukštį prie dangaus
ir su dangum į žemę paukštis krito
o aš nuo tų žiemos dienų dengiaus
lediniais šipuliais ledinio ryto
Aš pyniau stiklines beržų šakas
iš debesų vijau stiklinį lyną
bet dužo mano darbas į šukes
kurių netirpdė geležinis vynas
ir šildžiau ledo šipuliuos rankas
ir tirpo rankos tik netirpo ledas
o pilkas debesis žeme. slenkąs
žiūrėk ir mus jau vedas
ir žvelgdamas į krioklį po ledu
aš pagalvojau kad išnyksi tu“
„Žiemos pirkelė“ (Anzelmas Matutis):
„Rikiuojasi pušelės
Palaukėj ties giria,
O jų šakelės žalios
Su sniego kepure.
Parkutė
Baltu stogu –
Dengta
Švelnia vata…“
„Balta žiema“ (Agnė Petravičienė):
„… Balta žiema vėl kelią tiesia
Gera eiti dviese
Iš laimės vos neapsvaigau…
Kalbėjau tau
kad pūgos baras
Ir daug stebuklų daros
Bet angelo aš nemačiau…
Vienišą snaigę nešioja vėjas lauke
Vienišą snaigę laikau ir savo delne…
Liepsnelė tavo širdyje
Ir mes ištirpsime drauge…“