Padėkojo už nuoširdų darbą ir reikšmingus pasiekimus

Alytaus miesto savivaldybės mero pavaduotoja Nijolė Makštutienė, pavaduojanti savivaldybės merą, savivaldybės administracijos direktorius Giedrius Čereškevičius, Švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Česlova Mocevičienė, pavaduojanti vedėją, ir vyriausioji specialistė Dalia Milkevičienė padėkojo Alytaus dailiųjų amatų mokyklos direktorei Laimutei Angelei Šiušienei.

Už puikią ilgametę vadybinę ir kūrybišką pedagoginę veiklą direktorei įteikta Alytaus miesto savivaldybės mero padėka ir puokštė baltų rožių.

Laimutė Angelė Šiušienė nuo 1991 m. birželio mėn. iki 2010 m. liepos mėn. vadovavo Alytaus dailiųjų amatų mokyklai. 1966 metais L. A. Šiušienė, baigusi Kauno Politechikos institutą, pradėjo pedagoginę ir meninę kūrybinę (tautodailės) veiklą, vadovavo Alytaus zonos liaudies meistrų darbui, buvo tautodailės sąjungos nare, studijavo Vytauto Didžiojo universiteto magistrantūroje ir 2004 metais baigė Profesinės pedagogikos programą.

Eidama Alytaus dailiųjų amatų mokyklos direktoriaus pareigas, L. A. Šiušienė pasižymėjo tolerancija, dalykiškumu, puoselėjo tautodailę, subūrė aukštos kvalifikacijos mokytojų kolektyvą, sudarė galimybę neįgaliesiems mokytis dailiųjų amatų, įtraukė administracijos darbuotojus, mokytojus į tarptautinę projektinę veiklą, bendradarbiavimą su kitų šalių menininkais, tautodailininkais. Tokio pobūdžio dailiųjų amatų profesinė mokykla yra išlikusi vienintelė šalyje, kuri savo mokytojų ir mokinių darbais garsina Alytų šalyje ir užsienyje.

Ta proga interviu su direktore L. A. Šiušiene.

Nuo pat jos įkūrimo dienos 1991 - ųjų metų. 19 metų darbavausi, būriau kolektyvą, rengėme įvairias mokymo programas, plėtėme mokymo bazę ir kitas veiklas.

Sunkiausia buvo neapibrėžta mokyklos padėtis dėl jos steigėjų. Nebuvo stabilumo, užtikrintumo, mokyklos ateities perspektyvos. Vis tik mokyklos bendruomenė susitelkė, stengėmės dirbti saugodami ir puoselėdami lietuvių tautos nacionalines tradicinius amatus.

Kaip žmogus jaučiausi laiminga dirbdama mėgiamą darbą, apsupta talentingų ir pasišventusių savo profesijai žmonių.

Mokykloje dirba 14 pedagogų, yra ir antraeilininkų. Kolektyvas labai pastovus, niekam net nekyla mintis išeiti iš darbo. Vadinasi, čia gera kūrybos aura.

Patikėkite, nė vienoje miesto vidurinėje mokykoje nėra tiek mokytojų, kurie yra tapę miesto kultūros premijos laureatais. Tai dalininkas tapytojas Benjaminas Jenčius, skulptorius Saulius Lampickas, dizainerė Gintarė Markevičienė ir aš.

Smagu, kad mieste yra žinomi ir vertinami mūsų mokyklos kūrėjai - keramikė Daiva Sakalienė, dizainerė Vaidilutė Gailienė, tekstilininkės Virginija Žitkauskienė ir Onutė Abromaitienė, juvelyrė Eglė Liškevičienė, pynėjai Gediminas ir Regina Rinkevičiai, piešimo mokytoja Rima Reckevitz. Be jų neapsieina miesto ir regiono šventės, parodos, kiti kultūriniai renginiai. Šie žmonės dirba iš pašaukimo, neabejingi mokyklos vardui, savo pavyzdžiu uždega mokinius. Jų dėka kiekviena profesinio mokymo klasė - tarsi mažytis muziejus.

Traukos centru tapęs tekstilės korpusas savo architektūra primenantis senąsias klėtis- taip pat visos mokyklos bendruomenės indėlis. Padėkose, kurių sulaukiame iš įvairių šalių delegacijų, žavimasi kruopščiu rankų darbu, kūrybine išmone ir puoselėjamais senaisiais lietuvių tautos amatais.

Pavadinčiau ją savo kūdikiu, kuriam atidaviau brandžiausius gyvenimo metus, patenkinau ir visus savo lūkesčius.

Per 19 metų išugdyta 17 laidų. Dalis absolventų tapo tautodailininkais, kiti įkūrė įmones ir duoną valgo iš įgyto amato, dar kiti tęsia studijas kitose meno mokyklose.

Pagaliau labai nemaža dalis nesuradusių darbo mergaičių (pavyzdžiui, siuvėjos ar siuvinėtojos) geba gražiai tvarkyti savo namų aplinką, papuošti vaikučius.

Mūsų mokykloje jauku ir ramu neįgaliesiems. Čia jie trejus metus gali semtis kūrybinių ir amato žinių iš kantrių pedagogų, paįvairinti savo liūdnoką buitį.

Iš tikrųjų jaučiuosi laimingas žmogus, nes sutapo ir darbas, ir pomėgiai. Esu dėkinga, kad visada jaučiau pagarbą iš darbuotojų. Tai yra vertybė, kuria likimas apdovanojo mane.

Taip staiga atsisveikinti būtų sunku. Galbūt keliai dar ne vieną kartą atves į mokyklą. Tikiuosi sukaupta patirtis pravers ir pedagogams, ir mokiniams.