Ką kalbėjo medžiai?

Medžio gyvenimas sukasi ratu: pavasaris, vasara, ruduo žiema ir vėl pavasaris. Tik kaskart pražydęs medis vis kitoks, atsinaujinęs, dar nuostabesnis, iškalbingesnis, paslaptingesnis. Tik laiku jį pastebėkime ir pasidžiaukime.

Lopšelyje-darželyje „Vyturėlis" įvyko seminaras „Mažos ir didelės gamtos paslaptys". Priešmokyklinio ugdymo grupės vaikučiai kartu su auklėtojomis parengė muzikinę-literatūrinę kompoziciją „Žmogus ir medis". Pagrindinis personažas - Girinukas, pakvietęs vaikus į mišką, pasakojo, kad nuo senų senovės mūsų kraštas garsėjo didžiulėmis giriomis. Kitados lietuviui kiekvienas medis buvo šventas. Medis rengė, maitino, šildė, teikė prieglobstį, padėjo kovoti su visokiomis negandomis. Miškai ir medžiai turėjo savo dievus. Kiekvienas lietuvis, atėjęs į mišką, pirmą nuskintą uogą, išrautą grybą numesdavo ant žemės ir sakydavo: „Pirma uogelė Miškinėliui, pirmas grybelis Samanėliui, po girią nevedžiok, kelio nepastok".

Vaikai, besiklausydami Girinuko pasakojimų, dainavo lietuvių liaudies dainas apie medžius, pasakose juos prakalbino, sekė sakmes, minė mįsles, žaidė lietuvių liaudies žaidimus, muzikinius ratelius, kilnojo beržo kamienus, rišo šluoteles, klausėsi paukščių balsų įrašų, grojo dūdelėmis. Auklėtojos pasakojo senolių pastebėjimus, kaip iš medžių elgesio nuspėti orus, kokių medžių pumpurėlius, lapus, žiedus naudoti vaistams, vaisius - maistui. O kiek paminėjo patarlių, priežodžių, posakių, kuriuose įprasminta medžio galybė ir stiprybė!.. Girinukas su vaikais visus takelius išvaikščiojo, su įvairiais medžiais supažindino, girios kraštą priėjo, bet tarsi nuo girios neatitrūko. Juos pasitiko iš girios medžių suręstoje troboje Beržinių kaime gyvenanti šeimininkė Šermukšnienė. Sodybos šeimininkė pavaišino vaikus ir svečius beržo sula, liepų medumi, paaiškindama, kad medžiai teikia naudos, veda vaisius, jeigu yra prižiūrimi, mylimi, globojami.

Tai rodo, kad su medžiais susijusi visa mūsų žmonijos istorija. Kur pažvelgsi, visur išvysi mūsų kultūrinius ryšius su medžiais. Vardai, pavardės, vietovardžiai, ežerai, upeliai kilę iš medžių pavadinimų. Nuo senų laikų žmonės jautė didelį prieraišumą gamtai. Nebuvo sodybos, kurioje neaugtų medžiai. Jaukumui, grožiui, kad perkūnas į namus neįtrenktų, kad vėjas šakose pailsėtų.... Kitados ir tam, kad dievai arčiau būtų. Juk Ąžuolas buvo laikomas vyriausiojo dievo Perkūno medžiu, Liepa - likimo deivės Laimos buveine. Žmonės žinojo, ką kuris medis savimi įprasmina. Ne veltui gimus sūnui prie namų sodindavo - ąžuolėlį, gimus dukrai - liepužėlę. Ir šiais laikais pasodintas medis: ąžuolas, uosis, liepa - tai gražiausias paminklas svarbiam šeimos, giminės įvykiui paminėti.

Seminaro metu medžio drožėja Aldona Žukauskienė pristatė savo darbų parodėlę. Jos darbai pasižymi originalumu, žavi liaudišku dekoru, turi praktinę paskirtį. Nepaprasto grožio darbus menininkė kuria iš medžio žievės. Šiems išskirtiniams kūriniams abejingų neliko.

Taip pat seminaro dalyvės galėjo pasigrožėti surengta vaikų piešinių paroda „Ką kalbėjo medžiai". Visus dalyvius palydėjo lopšelio-darželio kieme netradicinėmis medžiagomis papuoštų medžių veikėjai - vėjo plazdenami, tarytum rankomis modami.

Liaudies kūrybos pažinimas, jos atlikimas - tai dar vienas būdas pasakyti vaikams, kad gamta mūsų senolių, mūsų tėvų, mūsų visų buveinė. Tuo tarsi patvirtiname tiesą, kad ne šiandien sugalvojome mylėti ir saugoti gamtą. Kartų kartos medžius tausojo, naudojo tik tiek, kiek būtina, vaikus to mokė, stengėsi aplinką palikti dar gražesnę ateičiai, anūkų kartai. Prisiliesdami prie liaudies kūrybos, mokomės jausti ne tik gamtos grožį, bet kartu pažįstame tautos išmintį, žmogaus ir gamtos ryšį.

Svarbiausia atkreipti dėmesį į medžius, kurių mes paprastai nepastebime. Tai bus pirmasis džiaugsmą teikiantis žingsnis, pradedant jais rūpintis.