Neįmintos sutapimų mįslės

Kiekvieno žmogaus gyvenime vyksta daug keistų įvykių, kurių mokslas negali paaiškinti, todėl juos vadina atsitiktiniais sutapimais, - rašo "Geras!".

Pavyzdžiui, pagalvojote apie seną draugą, o jis po minutės ėmė ir paskambino. Arba sukote galvą, kur gauti pinigų, ir kas nors atidavė seną skolą ar sulaukėte pašto perlaidos... Taip nutinka pačiu paprasčiausiu, buitiniu, lygiu. Yra ir daugybė kitokių sukrečiančių sutapimų, verčiančių susimąstyti ir net patikėti aukštesniųjų jėgų įsikišimu. Kodėl visa tai vyksta, nepaisant visų gamtos ir mokslo dėsnių?

"New York Herald" 1911 metų lapkričio 26 dieną išspausdino pranešimą, kad Londone, Grinberi Hile, pakarti trys asmenys, kaltinami nužudę serą Edmundą Berry. Tų žmonių vardai - Grinas, Berry ir Hillas!

Dvynukai Jamesas Lewsas ir Jamesas Springeris gimė Ohajuje, abu augo skirtingose šeimose ir 39 metus vienas apie kitą nieko nežinojo. Jiems susitikus 1979 metais paaiškėjo, kad abu buvo vedę moteris tuo pačiu vardu Linda, abu išsiskyrė, abu savo sūnums davė Jameso Alano vardą. Nepažinodami vienas kito abu nuolatos ilsėdavosi tame pačiame Floridos kurorte. Abu tapo policininkais, abiejų pomėgiai buvo vienodi.

Detroite mažylis iškrito iš 14 aukšto ir liko gyvas, nes nukrito ant praeivio Josepho Figlocko galvos. Po metų tą pačią dieną kitas mažylis iškrito pro langą ir "nutūpė" ant pro šalį einančio žmogaus, vardu... Josephas Figlockas.

Keturmetis Rogeris Losieras vos nepaskendo netoli Salemo miesto JAV, bet jį išgelbėjo netoliese buvusi moteris, vardu Alice Blaze. 1974 metais, kai berniukui buvo 12 metų, tame pačiame sąsiauryje jis išgelbėjo skęstantį vyrą, kuris pasirodė esąs A.Blaze vyras.

Kai kurie matematikai tvirtina, kad atsitiktinumai ir sutapimai - tai mums nesuvokiamo dėsningumo apraiškos. Ir filosofai seniai kartoja, kad atsitiktinumas - tai neatpažintas dėsningumas. Bet koks?!

1664 metų gruodžio 5 dieną prie Velso pakrantės nuskendo laivas. 1785-ųjų gruodžio 5 dieną ten pat bangos prarijo dar vieną laivą. Tą pačią dieną 1866 metais į dugną nugrimzdo trečiasis. Po kiekvienos katastrofos išgyveno tik vienas žmogus, ir kaskart jo pavardė skambėjo vienodai: Hughas Williamsas.

Dar keistesni sutapimai sieja prezidentų Kennedy ir Lincolno likimus. Pirmasis ir paprasčiausias - abiejų pavardės susideda iš 7 raidžių (anglų k). Lincolnas buvo nužudytas teatre, bet pasislėpė sandėlyje. Kenedy buvo nušautas iš sandėlio, o žudikas pasislėpė teatre. Lincolnas turėjo sekretorių, pavarde Kennedy, o prezidentas Kennedy - sekretorių, pavarde Lincolnas. Po abiejų prezidentų žūties jų postus užėmė žmonės Johnsono pavarde.

Ir dar. 1930 metų liepą patruliuojantis policininkas Allanas Folby iš Teksaso pateko į automobilio avariją ir persirėžė kojos arteriją. Jei ne praeivis, vardu Alfredas Smithas, jis būtų nukraujavęs. Pasveikęs policininkas grįžo į darbą. Prabėgo penkeri metai. Kartą Folby buvo iškviestas į avarijos vietą ir ant asfalto rado žmogų su pažeista kojos arterija. Tai buvo Alfredas Smithas - tas pats, kuris kadaise išgelbėjo Folby.

Daugelis, perskaitę apie šiuos sutapimus, tik gūžtelės pečiais. Bet visada atsiras tokių, kurie bandys atskleisti šių fantastinių istorijų esmę. Kai kuriuos šių atvejų šiuolaikinis mokslas gali nesunkiai paaiškinti, remdamasis statistikos ir matematikos, gamtos ir visuomenės dėsniais. Tačiau sutapimų teorijai įdomūs anaiptol ne tie įvykiai, kurie nuspėjami. Priešingai.

Apie dokumentais patvirtintą sutapimą pasakoja rašytojas Arthuras Koestleris. 1939-aisiais vienu iš Amerikos laivų plaukė inžinierius. Beveik priartėjus prie tos vietos, kur nuskendo "Titanikas", kažkas jam pakuždėjo: privalai sustabdyti laivą. Vyrui pavyko įtikinti kapitoną tą padaryti. Ir staiga iš tamsos išniro milžiniškas ledkalnis. Laivas buvo apgadintas, bet nenuskendo. Jo vardas buvo "Titanianas".

Dar vienas sutapimas. Amerikietis rašytojas Morganas Robertsonas (1861-1915) 1898 metais parašė romaną apie milžinišką laivą, kuris Atlanto vandenyne susidūrė su ledkalniu jau per pirmąjį reisą. Laivas vadinosi "Titanas".

1976 metais anglas ginekologas iš Londono trečią kartą per savo praktiką priėmė trynukus. Daktaro pavardė - Tripletas (angliškai "trynukai"!)

Arthuras Flegenheimeris, savo aukoms pažįstamas kaip gangsteris ir kontrabandininkas Danas Šulcas, įsakė nužudyti Vinsentą Pasiutusį Šunį, 23 metų vaikiną, 1932 metų spalio 23 dieną Niujorko 23-iojoje gatvėje. Pats Šulcas ne savo mirtimi mirė 1935 metų spalio 23 dieną. Jį nužudęs žmogus kalėjime praleido 23 metus.

Kiekvieno žmogaus gyvenime vyksta daug keistų įvykių, kurių mokslas negali paaiškinti, todėl vadina juos atsitiktiniais sutapimais.

Iš kur tie sutapimai? Daugelis mokslininkų mano, kad tai tikra mokomoji medžiaga - esą panašūs nutikimai verčia žmogų atidžiau ir rimčiau vertinti savo gyvenimo epizodus. Mums tarsi pataria: pasikliaukite intuicija. Galbūt Dievas siunčia mums impulsą ar kužda: tikėkite atsitiktinumais.

Ši prielaida atrodo nemoksliška. Tačiau prisiminkime, kad įvykiai, kuriuos vadiname sutapimais, jau gana seniai turi ir kitą pavadinimą - "sinchroniškumo reiškiniai".

Šį terminą tuo pat metu ir nepriklausomai vienas nuo kito pirmą kartą pasiūlė du žymūs fizikos ir psichologijos specialistai. Nobelio premijos laureatas Wolfgangas Paulis ir žymus psichologas Carlas Gustavas Jungas padarė išvadą, kad sutapimai - tai kažkas daugiau nei paprastas atsitiktinumas. Jų nuomone, tarpusavyje nesusiję įvykiai iš tikrųjų yra sujungti bendros priežasties arba apskritai gali vykti be jokios priežasties nepriklausomai nuo žinomų gamtos dėsnių. Abu mokslininkai savo poziciją aiškino tuo, kad gamtos dėsniai nėra absoliutūs, o įvykių ryšys gali turėti didžiulės reikšmės žmogui, nors ir prieštarauja supratimui apie Visatą ir ją valdančius dėsnius.

Nors sutapimai gali būti nulemti atsitiktinumo, tikrasis sinchroniškumas atsiranda tuomet, kai individui jo reikia. Kad plačioji publika geriau suprastų šias revoliucines mintis, Jungas rėmėsi sapnais. Dauguma jų neturi reikšmės: juose nėra svarbių simbolių. Bet kai protas sukrėstas ar jį kas nors slegia, sapnai įgauna prasmę. Kartais jie pranašauja katastrofą ar primena ką nors svarbaus.

Lyginant toliau galima teigti, kad sutapimuose ar sinchroniškumo reiškiniuose aukštesnės jėgos per aplinkinį pasaulį siunčia žmogui įspėjimą. Jungas nuėjo dar toliau, iškeldamas išties fantastinę hipotezę: norėdama atkreipti mūsų dėmesį į ką nors svarbaus, mūsų vidinė psichika faktiškai keičia pasaulį, kuria sutapimus, galinčius nurodyti kelią į išsigelbėjimą, išeitį iš beviltiškos padėties ir pan. Tai tas pats, kas pripažinti, kad stebuklai egzistuoja ir vyksta ne be žmogaus valios.

Pavyzdžiu galima nurodyti epizodus, kai atsitiktinumas ir intuicija padeda išsikapstyti iš sunkios padėties, o sutapimas išgelbsti gyvybę.

Jaunystėje Winstonas Churchillis dirbo karo korespondentu Pietų Afrikoje. Tuo metu vyko anglų ir būrų karas. Jis pateko į nelaisvę, bet sugebėjo pabėgti ir atsidūrė savanoje, neturėdamas jokio orientyro. Visiškai išsekęs ir beveik praradęs paskutines viltis išsigelbėti, jis tolumoje išvydo žiburius ir patraukė jų link. Taip jau laimingai susiklostė aplinkybės, kad jį priglaudęs žmogus buvo vienintelis, simpatizavęs anglams.

Panašūs sutapimai rodo, kad iškilus rimtam pavojui protas vadovaujasi ne logika, o intuicija. Paprastai labai racionalus W.Churchillis tąsyk pasikliovė būtent ja.

Galima sakyti, kad sutapimas - tik būdas prisikasti iki mūsų giluminių išteklių, įžvelgti užuominas ir ženklus, padedančius išgyventi. Tikriausiai tai vienas iš natūralių psichikos gebėjimų numatyti, ir ekstremaliomis aplinkybėmis mes tuo pasinaudojame.

Pastebėta, kad likimo siunčiamus ženklus geriau priima žmonės, labiau vertinantys patirtį nei logiką. Jų gyvenime galima rasti daugiau laimingų sutapimų, atrodo, tarsi jais pasirūpino aukštesnės jėgos. Juos galima lyginti su automobilininkais, pagautais vadinamosios žaliosios bangos, - jie jaučia, jog suspės pralėkti nesustodami ir pro pirmą, ir pro antrą, ir pro trečią šviesoforą.

Psichologijos profesorius Allanas Kombsas iš JAV Ešvilio universiteto ilgamečiais stebėjimais įrodė: kuo labiau priprantame prie sutapimų, tuo jie dažnesni. O jei juos atmetate kaip kokią kvailystę, jie jūsų vengia. Ir atvirkščiai - kuo rimčiau į juos žiūrite, tuo didesnį vaidmenį jie vaidina jūsų gyvenime.

Tačiau niekas tiksliai nežino, kodėl tie sutapimai nutinka. Bet nėra jokių abejonių, jog tai realūs reiškiniai. Daugelis mokslininkų tvirtina, kad tai grynų gryniausias atsitiktinumas, ir kad žmonės linkę pervertinti juos. Tačiau daugelis, patys tai patyrę, yra priešingos nuomonės.

Labai dažnai žmonės, veikiami išorinių aplinkybių ir savo pačių idėjų, iškrypsta iš jiems nurodyto kelio. Sutapimų teorija aiškina, kad įvairiais ženklais bandoma grąžinti juos į teisingą kelią. Štai pavyzdys. Vienas profesoriaus pažįstamas prarado darbą ir, ilgai negalėdamas rasti panašaus, nusprendė padirbėti taksistu. Čia ir prasidėjo: viena po kitos pasipylusios smulkios avarijos, klientas su pistoletu, atėmęs visą dienos uždarbį, girti pramuštgalviai, nusprendę pažaisti pavojingame kelyje ir vos nenustūmę ką tik iškepto taksisto į
prarają... Vienas įvykis vijosi kitą ir įspėjimai darėsi vis griežtesni. Galiausiai nelaimėlis pateko į rimtą avariją, kartu važiavusi jo žmona atsidūrė reanimacijoje, jis pats buvo atleistas. Taigi mokslininkas savo kailiu išbandė sutapimų teorijos galią.

Žodžiu, turime įprasti atidžiai vertinti keistus sutapimus. Pasikliauti intuicija kaip Churchillis ir nebūti akli kaip nevykėlis taksistas. Ir tai bus teisingas požiūris į gyvenimą.