Alytaus miesto vietos bendruomenių susirinkimai, kuriuose stengtasi apžvelgti savo „ūkį“, iškelti vietos skaudulius, suprasti stipriąsias puses, nužymėti visiems priimtinas veiklos kryptis. Džiugu prisiminti Piliakalnio pagrindinėje mokykloje vykusį susirinkimą, kuriame keldami problemas žmonės siūlė išeitis, o ne ieškojo kaltų, smagu, kad aptariant veiklos perspektyvas, nebuvo pamirštas nė vienas: tiek senas, tiek mažas, tiek jaunas, tiek pagyvenęs.
Savo namuose visi turi jaustis gerai. Ir gėda tiems, kurių namuose negalėdami patenkinti net būtiniausių savo reikmių skursta vieniši senoliai, kurių namuose girtaujantys tėvai skriaudžia savo vaikus ar yra pamirštami bedarbystės užriby atsidūrę ir savo mažesnėmis galimybėmis tapę „nepatogūs“ buvę kolegos, bičiuliai ar kaimynai. Geras ūkininkas visada mato visą savo šeimyną. Todėl ir bendruomenių lyderiai, tikiu, taip pat „sirgs“ už kiekvieną jos narį.
Pirmojo Alytaus vietos bendruomenės namų ribas žymi bent keli svarbiausi čia esantys objektai - aerodromas, piliakalnis, pirminės sveikatos priežiūros centras, Alytaus kolegija, lopšelis-darželis „Nykštukas“, Piliakalnio progimnazija, Kraštotyros muziejaus filiale veikianti archeologinė ekspozicija, Šv. Liudviko bažnyčia ir Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos filialas.
Kaip tikrame senosios Lietuvos miestelyje čia turime visus svarbiausius visaverčiam visuomenės gyvenimui žmones: kunigą, mokytoją ir daktarą. Gyvena tarp mūsų ir keletas profesionalių menininkų. Todėl telieka atverti vieni kitiems savo širdis ir dosniai dovanoti Dievo mums duotus talentus. Tą patvirtino ir trečiąją Kalėdų dieną Alytaus teatre vykusioje šventinėje popietėje viešėjęs kunigas vienuolis marijonas Kęstutis Brilius.
Kalbėdamas apie būsimus gailestingumo metus, jis labai aiškiai suformulavo kiekvienam iš mūsų bažnyčios patikėtą užduotį: su meile eiti vieniems link kitų, dovanoti kitiems save ir dosniai dalytis su visuomene savo vaikais. Nes jokios (net pačios tobuliausios) organizacijos to nepadarys geriau už mus, nes meilė ir gailestingumas net ir negali būti dalijami „pagal protokolą“.
Labai džiugu, kad bažnyčia paragino mus būti geresnius vieni kitiems, tačiau dar smagiau lieka supratus, kad jau dabar kiekvienas pažįstame daugybę tų, kurie daro gerus mažus darbus kasdienybėje be jokio paraginimo jau daug metų. Nes nuo jų dosniai dovanojamos „viršplaninės“ meilės greičiausiai ir prasideda mūsų pačių meilė savajai gatvei, mokyklai, bažnyčiai arba, kitaip tariant, saviesiems namams.
Viena iš tokių mūsų bendruomenės mylimų vietų yra Pirmojo Alytaus biblioteka. Čia visada gali jaukiai paskaitinėti, patogiai pasinaudoti internetu, būti kultūringai ir maloniai aptarnautas ar net pasidžiaugti dažnai bibliotekos erdvėje keičiamomis parodomis. Šių „namų“ šeimininkė vyresnioji bibliotekininkė Angelė Jakimonienė vos ne visus aktyvesnius bendruomenės narius pažįsta jau beveik kaip savo bičiulius, žino jų šeimas, per 18 savo darbo bibliotekoje metų baigia užsiauginti jau kelintą naujų skaitytojų kartą.
Vyresniųjų lankytojų yra vertinama už gebėjimą išklausyti, nuraminti, o jei reikia – ir patarti. Aktyviai bendradarbiaudama su tautodailininkėmis, ji kaskart nustebina šiltomis bibliotekos erdvėje organizuojamomis parodomis. Kitąkart net be jokio reikalo užsuki vien tam, kad širdis ir akys nuo kasdienybės rūpesčių atsigautų, kad po daugybės pro tave abejingai praėjusių pažįstamų čia pagaliau išgirstum: „Kaip tau sekasi, kaip gyveni?“.
Bibliotekos patalpose Pirmojo Alytaus vietos bendruomenės lėšomis jau treji metai po du kartus yra „atidaromos“ kūrybinės dirbtuvės. Bendruomenės savanorės čia jau mokėsi vilnos vėlimo bei ažūrinių šalikų ant tirpios plėvelės gaminimo technikos, karkasinių lėlių bei papuošalų iš odos gamybos. Vadovaujant tautodailininkei Rasutei Marcinkevičienei, tokius kursus jau baigė šešios moterų grupės. Visos jos džiaugiasi atradusios kūrybos džiaugsmą, geriau pažinusios save ir savo galimybes.
Dauguma jų rankdarbių kursus vertina ir kaip efektyvią psichoterapinę priemonę, padedančią atitrūkti nuo kasdienybės rūpesčių ar užklupusių rimtų gyvenimo problemų. Tai puiki saviraiškos mokykla, kelianti lankančių užsiėmimus moterų savivertę, ugdanti naujus gebėjimus, skatinti bendrauti ir bendradarbiauti.
Visada gera bendrauti su meistre R. Marcinkevičiene, kurios taktas, kantrybė ir pagarba žmogui padeda išsiskleisti net ir pradedančiosios mokinukės kūrybos „sparnams“. Žinai, kad niekada nebūsi sugėdinta, sukritikuota, pašiepta, todėl net ir patį pirmąjį užsiėmimą, dar visai nieko nemokėdama, drąsiai bandai išreikšti savąjį grožio pojūtį.
Pagarbi meistrės pozicija, matyt, persiduoda ir mokinėms, kad nei vienais metais čia neatsiranda „gudresnių“ už kitas, kurios leistų sau komentuoti grupės bičiulių darbus. Pirmosios praktinės užduotys, žinoma, atliekamos dar virpančiomis rankomis, tačiau pamažu rankos „apšyla“, pasitikėjimas sugrįžta ir biblioteka, žiūrėk, vėl rengia naują puikią parodą, kurioje visada smagu pamatyti ir savuosius darbus.
Paskutinioji paroda „Jaukios smulkmenos ir šalikai“ - jau atidaryta ir veiks iki sausio 15 d. Čia eksponuojami dviejų grupių darbeliai: ažūriniai šalikai ir iš odos pagaminti papuošalai. Visi darbeliai savotiškai gražūs, todėl net sunku patikėti, kad visos moterys naujos rankdarbių technikos mokės vos kelis užsiėmimus.
Dar labiau tokių kursų vertę sustiprina suvokimas, kad šiandien kaip niekada anksčiau itin aktualios visuomenei turėtų būti šeimos ir svarbiausio šeimos ramsčio – moters puoselėjamos vertybės. Todėl moteriškumo skatinimas, moteriškumo saviraiškos ugdymas turėtų būti suprantamas kaip svarbus sveikos visuomenės išsaugojimo garantas, kaip viena iš daugybės galimybių išsaugoti tvirtą šeimą. Nes subyrėjus šeimai, netruks subyrėti ir mūsų namai. Ar esame tam pasiruošę?
Tikėdama šeimos, kaip svarbiausios visuomenės institucijos, reikšme ateities gyvenimo kokybei, kviečiu nenuvertinti moters, nekritikuoti šiuolaikinių mergaičių esą jos tampa vyriškos. Geriau palaikykim kiekvieną iniciatyvą, kuri moteryje padeda išsiskleisti Moteriai. Moteriai, kuri pajėgtų išsaugoti namus.
Vilija Markauskienė