Meras Algirdas Vrubliauskas: „Turiu daug gerų naujienų”

- Fon­dą įstei­gė ne me­ras, o fi­zi­nis as­muo Al­gir­das Vrub­liaus­kas kar­tu su da­li­nin­kais: Jo­lan­ta Kručkauskaite, Arvydu Balčiūnu, kunigu garbės piliečiu Stanislovu Stankevičiumi, verslininku Vaclo­vu Karalevičiumi.

Trum­pai api­bū­di­nant, fon­dą įstei­gė­me no­rė­da­mi, kad pa­ra­ma pa­siek­tų tuos, kam jos la­biau­siai rei­kia, o ne tik tuos, kas jos gar­siau ir at­kak­liau pra­šo.

- Fon­das - ne ak­ci­ja. Tai ne mo­men­ti­nė, pro­gi­nė, o nuo­la­ti­nė veik­­la, kai pa­ra­ma tei­kia­ma įver­ti­nant kon­krečią situaciją. Ne kartą yra buvę tokių atvejų, kai stai­ga prireikia pagalbos neįga­liam žmogui, sunkiai sergančiam vaikui. Kiekvieną kartą akcijų nesurengsi, o fondo lėšomis tokią pagalbą tikrai būtų galima su­teikti.

Juk gal­būt tam, ku­ris ne­drįs­ta jos gar­siai pa­pra­šy­ti, tos pa­gal­bos la­biau­siai ir rei­kia. Ne­re­tai tik pa­ma­tę ne­įga­lų, li­ki­mo nu­skriaus­tą žmo­gų ir su­si­pa­ži­nę su jo pro­ble­mo­mis su­si­mąs­to­me, ko­kie pa­tys esa­me tur­tin­gi ir lai­min­gi bū­da­mi svei­ki. To­dėl ir įkū­rė­me fon­dą, ku­rio lė­šas skirs­tys val­dy­ba, o rė­mė­jais ga­li bū­ti vi­si ge­ros va­lios žmo­nės.

- Jau ne pir­mus me­tus esu Lie­tu­vos sa­vi­val­dy­bių aso­cia­ci­jos So­cia­li­nių rei­ka­lų ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas ir man ge­rai ži­no­mos su glo­bos na­mais su­si­ju­sios pro­ble­mos, apie ku­rias jau se­no­kai kal­ba­ma ir ku­rias vis ruo­šia­ma­si spręs­ti vals­ty­bi­niu ly­giu, tačiau realių poslinkių vis dar nėra.

Ma­no įsi­ti­ki­ni­mu, šio­je sri­ty­je jo­kio dvi­ra­čio iš­ra­di­nė­ti ne­rei­kia - vai­kui nie­kur ne­bus ge­riau nei šei­mo­je, tai tos glo­bos šei­mo­je jam ir rei­kia ieš­ko­ti, dirb­ti su sa­vo ben­druo­me­nės šei­mo­mis, jas ska­tin­ti. Aš tvir­tai ti­kiu, kad tos ke­lios de­šim­tys mū­sų ra­jo­no vai­kų, šiuo me­tu au­gan­čių glo­bos na­muo­se, tik­rai ga­li ras­ti tė­viš­ką ši­lu­mą ir na­mų jau­ku­mą glo­bė­jų šei­mo­se.

Mū­sų ra­jo­ne yra la­bai gra­žių glo­bos pa­vyz­džių. Tuo įsi­ti­ki­nau šie­met lan­ky­da­mas vai­kus jau glo­bo­jan­čias ra­jo­no šei­mas. Šie su­si­ti­ki­mai lei­do į pro­ble­mą pa­žvelg­ti ki­to­mis aki­mis, ją ne tik su­pras­ti, bet ir pa­jaus­ti. Vi­si glo­bė­jai nu­si­pel­no di­džiau­sios pa­gar­bos, o vie­na jų - vie­nuo­lė Da­nu­tė Kon­stan­ci­ja Sa­bo­niū­tė, ku­rios glo­bė­jiš­kos ši­lu­mos su­lau­kė trys de­šim­tys vai­kų, - šiais me­tais pa­skelb­ta Aly­taus ra­jo­no gar­bės pi­lie­te.

Sa­vi­val­dy­bė, su­vok­da­ma vai­ko po­rei­kius, nu­ma­to skir­ti po 160 eu­rų per mė­ne­sį kiek­vie­nam nau­jai vai­ką glo­bo­ti pa­ė­mu­siam gy­ven­to­jui. Ta­čiau ne­abe­jo­ju, kad šei­mos vai­kus glo­bo­ti ima tik­rai ne dėl pi­ni­gų.

Pir­mo­je vie­to­je yra žmo­nių ge­ru­mas, su­pra­ti­mas, at­jau­ta ir at­sa­ko­my­bė.

Esu įsi­ti­ki­nęs, kad to­kio­je ne­di­de­lė­je, bet su­si­tel­ku­sio­je sa­vi­val­dy­bė­je kaip mū­sų, ne­tu­rin­čio­je sa­vo glo­bos na­mų, vai­kai tik­rai ga­li ras­ti prie­globs­tį šei­mo­se ir jų ne­rei­kės iš­vež­ti į ki­tų sa­vi­val­dy­bių glo­bos įstai­gas.

- To­kios ga­li­my­bės tik­rai ne­at­me­tu, bet tai ne­ga­li bū­ti ma­no vie­no spren­di­mas. Rei­kė­tų tar­tis su šei­ma ir vi­sų jos na­rių nuo­mo­nes la­bai at­sa­kin­gai įver­tin­ti.

- Ga­liu tik pa­si­džiaug­ti tar­pu­sa­vio su­ta­ri­mu. Sma­gu, kad su­tam­pa po­žiū­riai į dau­ge­lį rim­tų da­ly­kų, - ga­li­me kon­struk­ty­viai dirb­ti, ne­už­si­i­ma­me po­pu­liz­mu, ne­bi­jo­me at­sa­ko­my­bės ir ne­ven­gia­me pri­im­ti kon­krečių, nors kartais socialiai jautrių ir sudė­tingų sprendimų.

- Pa­sau­lį vi­suo­met rei­kia pra­dė­ti tvar­ky­ti nuo sa­vęs. Čia kal­bant apie tvar­ką sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos pa­tal­po­se ir įstai­go­se. Jos tik­rai nė­ra tin­ka­mos vie­tos šven­tėms švęs­ti ar ža­lin­giems įpročiams toleruoti. Savivaldybės tarnautojai tam tikra prasme turi įgaliojimus kelti reikalavimus kitiems, todėl jie ir patys turi būti tinkamu pavyzdžiu.

Kon­tro­lės ir ste­bė­ji­mo sis­te­mos įdie­gi­mas au­to­mo­bi­liuo­se - tai sie­kis mak­si­ma­liai ra­cio­na­liai nau­do­ti sa­vi­val­dy­bės tur­tą ir ga­li­my­bė iš­veng­ti žmo­nių prie­kaiš­tų ir pa­si­pik­ti­ni­mo, kad sa­vi­val­dy­bės ma­ši­no­mis va­ži­nė­ja kas kur no­ri. Gal to­kie prie­kaiš­tai ne vi­sa­da bū­na pa­grįs­ti, bet ge­riau, kad jiems ne­bū­tų jo­kio pa­grin­do.

Cen­tra­li­zuo­tai sa­vi­val­dy­bės įstai­gų šil­dy­mui per­ka­mas ku­ras - vėl­gi ga­li­my­bė su­tau­py­ti lė­šų, nes di­de­lis kie­kis iš kar­to nu­per­ka­mas pi­giau, ki­ta ver­tus, ir tin­ka­mam vie­šų­jų pir­ki­mų or­ga­ni­za­vi­mui rei­ka­lin­gi kom­pe­ten­tin­gi spe­cia­lis­tai, o jų ne kiek­vie­no­je įstai­go­je yra. To­kiu bū­du pirk­da­mi ku­rą šil­dy­mui jau su­tau­pė­me be­veik 20 000 eu­rų.

- Ge­ras įver­ti­ni­mas vi­suo­met ma­lo­nus. Ma­nau, kad tai le­mia ne at­ski­ri spren­di­mai, o veiks­mų ir spren­di­mų vi­su­ma.

Šia­me rei­tin­ge mū­sų sa­vi­val­dy­bė bu­vo ge­rai įver­tin­ta trans­por­to, biu­dže­to, vie­šų­jų pir­ki­mų, val­dy­mo sri­ty­se. Tai lei­džia ma­ny­ti, kad to­kiam įver­ti­ni­mui įta­kos ga­lė­jo tu­rė­ti ra­cio­na­lūs spren­di­mai.

Di­de­lę įta­ką rei­tin­gams tu­rė­jo ir tai, kad su ko­rup­ci­ja ko­vo­jan­čios or­ga­ni­za­ci­jos „Trans­pa­ren­cy In­ter­na­tio­nal" Lie­tu­vos sky­rius 2015 me­tais pa­skel­bė, jog Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė yra at­skai­tin­giau­sia ir skaid­riau­sia sa­vi­val­dy­bė Lie­tu­vo­je.

Ma­nau, kad pro ver­tin­to­jų akis ne­pra­sprū­do ir ki­ti da­ly­kai: in­ves­ti­ci­jos į ra­jo­no ke­lių su­tvar­ky­mą, gat­vių as­fal­ta­vi­mas, vi­suo­me­ni­nės pa­skir­ties pa­sta­tų tvar­ky­mas - at­nau­jin­to­mis pa­tal­po­mis džiau­gia­si Sim­no am­bu­la­to­ri­jos me­di­kai ir pa­cien­tai, Aly­taus ra­jo­no me­no ir spor­to mo­kyk­la, erd­viai ir jau­kiai įreng­ti Pi­va­šiū­nų glo­bos na­mai, gra­žiai tvar­ko­si ra­jo­no ben­druo­me­nės, įreng­tos nau­jos mo­kyk­lų ka­ti­li­nės ir daug ki­tų gra­žių pa­vyz­džių yra.

- Žiū­rė­da­mi į per­spek­ty­vą ir ti­kė­da­mie­si ge­ro re­zul­ta­to - mo­kyk­lų iš­sau­go­ji­mo. Ne­di­de­lėms mū­sų ra­jo­no mo­kyk­loms mo­ki­nio krep­še­lio lė­šų ne­už­ten­ka, o tai­kant kla­sės krep­še­lio me­to­di­ką fi­nan­sa­vi­mas bū­tų skaičiuojamas ne tik pagal mokinių, bet ir pagal klasių skaičių. Puikiai supran­tame, kad Finansų ir investicijų skyriui bus daugiau darbo, tačiau šis eksperimentas mums teikia daug vilčių.

- Šian­dien tur­būt di­džiau­sia vi­sų vil­tis, kad pa­sau­ly­je bū­tų tai­ka ir ra­my­bė, nes tai yra žmo­gaus gy­ve­ni­mo ir kū­ry­bos pa­grin­das. To­dėl pir­miau­sia ir kviečiu visus pasidžiaugti gerais mūsų rajono pasiekimais, aukštais žmonių pa­stangų ir darbo įverti­nimais, gra­žėjančia aplinka, atnaujintais pa­sta­tais ir drau­giškais, kūry­bingais, gerais žmonėmis. Jiems nuo­šir­džiai sakau „ačiū" ir linkiu svei­ka­tos, susitelkimo, džiaugsmo, stipry­bės.