Hamburgas, Kijevas, Vilnius, ...Alytus. Taip jie visi yra arba siekia tapti žaliaisiais miestais. Net daugiamilijoninio Niujorko meras Michael Bloomberg taip pat yra parengęs žaliojo miesto koncepciją. Iš tiesų, tokias ambicijas Alytui siekti Žaliojo miesto statuso mes konservatoriai išsakėme dar 2007 metais prieš vietos savivaldos rinkimus. Ne tik išsakėme, bet ir bendromis pastangomis esame tai įteisinę miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintame Alytaus miesto plėtros strateginiame plane.

Deja, girdžiu, kad mieste vėl formuojama nuomonė šį didelius privalumus turintį statusą pakeisti pilkojo pramoninio miesto statusu. Manyčiau, kad Dzūkijos sostinei tai būtų didelis žingsnis atgal. Negi norėtume, kad mūsų miestui vėl būtų brukamas celiuliozės fabrikas ar hidroelektrinė. Jau gal pamiršome kiek alytiškių pastangų reikėjo apsiginti nuo tokių monstrų.

Kai kas galvoja, kad norint tapti žaliuoju miestu pakanka savivaldybės teritorijoje turėti daug žalio rūbo: miškų, parkų, skverų ar gėlynų. Toli gražu ne. Žaliasis miestas savo turiniu yra kur kas sudėtingesnis pagal darnios plėtros dėsnius besivystantis organizmas.

Žaliasis miestas tai, visų pirma, ypatingai ekologinės pusiausvyros paisantis stambaus, vidutinio ir smulkaus verslo miestas, gebantis kurti kuo didesnę pridedamąją vertę ir sudaryti kuo geresnes sąlygas vietos bendruomenės narių gyvenimui. Stiprus miesto verslas, sąlygos jį plėtoti, jo sukuriami ir uždirbami pinigai yra tiesiog privalomas kraujas Žaliajam miestui gyvuoti.

Žaliojo miesto stuburas - tai jo infrastruktūra: gatvės, aikštės ir skverai, pėsčiųjų bei dviratininkų takai, poilsio zonos. Na, ir žinoma, Žaliasis miestas negali gyvuoti be savo plaučių: miškų bei parkų. Alytuje mes pagrįstai galime didžiuotis tiek Jaunimo parku ar Miesto sodu, tiek Vidzgirio botaniniu draustiniu bei kitais miškais, kuriuos taip gražiai juosia Nemuno vingiai.

Esame unikalioje Dzūkijos vietovėje, kur žmonės čia prie didelės upės ir girių ilgainiui kūrėsi jau prieš 600-700 metų. Mūsų miestas šiandien šioje Lietuvos teritorijoje su kitais kaimyniniais miestais sudaro du labai svarbius ekonominės plėtros trikampius. Vieno trikampio kampuose esame kartu su Vilniumi ir Kaunu, kito – su Druskininkais ir Birštonu.
Per daugelį dešimtmečių šie miestai ,,užgyveno“ savitą plėtros potencialą, jau gerokai prasiskleidusį (Vilnius, Druskininkai) ar dar paslėptą (Kaunas, Alytus, Birštonas).

Neišnaudoti šios savo padėties ir savo kaimynų potencialo, mano supratimu, būtų nusikalstama. Negalime tapti svetimkūniu XXI amžiaus šio regiono miestų rungtynėse dėl vietos po saule. Turime nebijoti tų iššūkių, kurie diktuojami susiklosčiusių aplinkybių, privalome užtikrinti darnią Alytaus miesto plėtrą, negalime nepaisyti ir nepasinaudoti žaliojo Dainavos krašte išsidėsčiusio trikampio privalumais, taip pat privalome paimti konkrečią naudą ir iš abiejų didžiausių Lietuvos miestų.

Siūliau ir siūlysiu: . Tik tada kai nepabijosime tokių iššūkių ir to sutelktai sieksime visi kartu į mūsų miesto ir viso regiono kūną pritekės daugiau sveiko kraujo.

O čia, mūsų šauniame Alytuje, siūlau pagrindinę miesto pramogų zoną kurti visų alytiškių pamėgtame nostalgiškame Dainų slėnyje ir aplinkinėse teritorijose. Privalome pagaliau surasti lėšų ir drąsos šiuolaikiškai įrengti poilsio zonas prie abiejų Dailidžių ežerėlių. Manau, kad naujai statomas pėsčiųjų tiltas atliks toje vietovėje ne tik abiejų miesto dalių jungties funkciją, bet ir pats taps tiek traukos, tiek pramogų objektu.

Su Alytaus urėdu turime nagrinėti galimybę aplinkinėse miškingose teritorijose palaipsniui žingsnis po žingsnio įkurdinti unikalų Pietų Lietuvos zoosodą. Taip pat, įvertinus milžinišką mūsų miesto cirko meistrų patirtį ir per daugelį metų sukauptą veiklos potencialą, siūlau pačiame Dainų slėnyje numatyti vietą šiam daugelio pamėgtam žanrui gyvuoti.

Greta puikiausiai tiktų ir įvairiausių kitų atrakcionų parkelis. Taip pat siūlau pakeliui į Dainų slėnį ir jo prieigose pamėginti suprojektuoti ir pasitarus su užsienio valstybių ambasadomis įgyvendinti dar vieną ambicingą projektą - įkurdinti įvairias pasaulio valstybes, jų tradicijas bei verslus reprezentuojančius mini objektus, pavyzdžiui, bavariško alaus bravorėlį, itališkų picų kepyklėlę, švediškų degtukų ,,fabrikėlį“, suomišką ar turkišką pirtelę, mini golfo lauką ar tą patį japonišką sodą.

Žinoma, net ir ,,pakinkius“ Europos Sąjungos fondų paramos lėšas bei pasitelkus privačius investuotojus, tai nepasidarytų per vienerius metus. Manau, kad susitartume jog tai galėtų būti daugelio metų nenutrūkstamos kūrybos ir statybos procesas.

Alytus jau šiandien turi neblogas trąsas dviratininkams. Naujieji tiltai padės jas galutinai ,,sužiedinti“ ir sukurs tikrai geras sąlygas pakeliauti po miestą šia transporto priemone. Tačiau dar beveik nieko nepadarėme Alytuje dėl galimybės iš visų mikrorajonų dviračiu nuvykti į įvairias mokyklas, kolegiją, pramonės rajoną ar patį miesto centrą.

Žinoma, Žaliasis Alytus visiems mums pagaliau privalo pilnakraujai atverti ir kitas poilsio zonas. Noriu tikėti, kad jau nuo kitų metų pavasario nostalgiškasis Miesto sodas savaitgaliais pakvies ir jauną, ir seną. Juk tam nereikia kažkokių ypatingų pastangų ar pinigų, kad nuo gegužės iki spalio penktadienio, šeštadienio bei sekmadienio vakarais čia grotų muzika. Netruktų čia atsirasti ir kitų pramogų. Na, o Jaunimo parkas, pastaruoju metu tapęs pasyvesnio poilsio vieta, vasaros sezono metu galėtų būti ,,sujungtas“ su Miesto sodu, o ateityje ir su Dainų slėniu, vaikų mėgiamo autotraukinuko ar pačio archaiškiausio keturkojų transporto pagalba.

Galima ir būtina siūlyti dar daug visokiausių minčių Žaliojo miesto pramogų zonų projektui. Būtent siūlyti, o ne šaipytis iš jau pateiktų, kad ir iš pirmo žvilgsnio utopinėmis atrodančių idėjų. Tik tada kai į kaimyninius kurortus atvykę poilsiautojai bent vienai kitai dienai užsuks (nesvarbu ar dviračiu, automobiliu, ...lėktuvėliu ar ...laivu) ir į Alytų, būsime pasiekę savo tikslą.

Pastaraisiais miesto plėtros metais Alytus žengė keletą svarbių žingsnių Žaliojo miesto ilgame kelyje. Neturime teisės blaškytis ir kas keletą metų keitalioti savosios Dzūkijos sostinės viziją. Alytaus miesto garbės pilietis šviesios atminties dr.Vytautas Nedzinskas daugiau kaip prieš penkiolika metų savo publikacijoje ,,Prie Nemuno vingio žaliasis mūsų miestas“ rašė: ,,Nelengva bus susigrąžinti Alytaus grožį. Tam reikės nemažai lėšų, o dar daugiau širdies šilumos, laiko ir nepaprastos kantrybės“.

Alytaus miesto savivaldybės tarybos narys