Alytiškis policininkas sveikuolis E. Svirinavičius: „nuo 1991 metų, kai įsidarbinau policijoje, sirgti ar nedarbingumo imti dėl ligos neteko"

Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (VPK) fizinio ir kovinio parengimo grupės vyr. specialistas, instruktorius Edmantas Svirinavičius rašo apie save ir savo pomėgį - bėgimą. Alytaus komisariate yra žmonių, kurie daug geriau bėga, skiria daugiau dėmesio šiai sporto šakai. Ir pasiekimai tikrai didesni už mano. Tai gerai žinomi pareigūnai Šarūnas Liegus, Gražvydas Jusaitis, „Aukuro" narys Martynas Valaitis, Vidmantas Kondrackis, Albertas Švelginas, taip pat žinau, kad intensyviai bėgioja Stasys Jurgionis, Donata Teresevičienė, Lina Rupeikienė. Skirtingai nei aš, Jie ir Jos nelinkę atvirauti ir kalbėti viešai sporto temomis. Mano mintys daugiau susijusios ne su varžybų rezultatais, o su tuo, kokią įtaką sveikatos srityje man padarė bėgimas.

Nežinau, kiek man buvo metukų, gal ketveri. Atsimenu Alytaus ligoninės pastato kiemą, save bėgantį link vartelių ir girdintį šauksmus: „Gaudykite vaiką!". Mačiau žmonių siluetus, stovinčius ligoninės balkonuose ir rankomis rodančius į mano pusę. Pagal artimųjų pasakojimus, aš buvau paguldytas į ligoninę. Tėvai priklausė dirbančiųjų klasei, todėl ligoninėje gulėjau be jų priežiūros. Matyt, man ta aplinka nepatiko, aš pabėgau iš ligoninės... Vaikystėje dažnai teko gulėti ligoninėse. Buvau labai silpnos sveikatos. Mano medicininė knygelė buvo pilna lapų lapelių ir įrašų. Tą „bėgimą" iš ligoninės pradėjau vėl, kai geriau pramokau rusų kalbos ir pradėjau skaityti rusiškas brošiūrėles. Jose informacijos buvo apsčiai. Nuo ligoninių bėgu iki šiol...

Paauglystėje pradėjau pirkti ir skaityti žurnalus apie sportą rusų kalba. Tuo metu Rusijoje buvo didžiausias susidomėjimas bėgimu ir gimnastika. Gal dar kas atsimena pamokų metu mankštas, o gamyklose - gamyklines mankštas. Pradėjau domėtis žmonių, kurie po tam tikrų sužalojimų ar ligų atsikėlė kone iš numirusiųjų, biografijomis. Žavėjausi garsių žmonių drąsa rizikuoti, kai gydytojai būdavo bejėgiai imtis kardinalių priemonių.

Būtent tada, paauglystėje, prasidėjo bandymai su savimi: badavimai, spartietiškas gyvenimo būdas. Šis ieškojimo kelias tęsiasi iki šiandien. Kai kas buvo atmesta, kai kas pamiršta, vėl prie to sugrįžta. Tačiau bėgimas liko iki šiandien. Kad mano pasirinktas gyvenimo būdas sėkmingas, liudija tai, kad nuo 1991 metų, kai įsidarbinau policijoje, man neteko sirgti ir imti nedarbingumo dėl ligos. Tris kartus nusispjaunu.

Tikrasis supratimas ir meilė bėgimui gimė manyje, kai po vienos kūno kultūros pamokos, bėgdamas stadione, atidaviau pirmos vietos poziciją ir atsilikau tiek, kad pritrūkęs jėgų ir valios, nustojau bėgti, o paskutinius šimtus finišo metrų pasiekiau eidamas. Man buvo prieš save gėda, kad palūžau, pasidaviau. Tada pasakiau sau stop. Pradėjau nuo paprastų dalykų: vienmarškinis, ir žiemą, ir į parduotuvę, nubėgdavau ir parbėgdavau. Taip paauglys bėgdavau visur, kur reikėjo, kol supratau, kad man eiti pasidarė per lėta ir per sunku. Supratau, koks vis dėlto žmogus sudėjimu tobulas. Jo anatomija taip sukurta, kad išmokus galima bėgti gana greitai, kuo mažesnėmis sąnaudomis. Paskui prasidėjo rytinės treniruotės. Ar penktą, ar šeštą ryto keldavausi ir džiaugdavausi, jei žiemą užsnigtame stadione, kad ir iki kelių, pramindavau takelį pirmas.

Bėgimo tradicijos liko ir armijoje rytinių krosų pavidalu. Tarnavau Urale, seržantų mokykloje. Ten rytinis bėgimas būdavo su atsispaudimų ir prisitraukimų miksu bei visišku seržantų bukumu. Treniruotės vykdavo be jokio suvokimo apie žmogiškuosius rezervus ir atsistatymo periodus, sveikatos galimybes ir ribas. Paskui tarnavimas Mongolijoje. Rytiniai krosai. Na, o savaitgaliais su „GAZ 66” mus rytą išveždavo į stepę ir paleisdavo su perspektyva spėti papusryčiauti, jei greitai bėgsime ir grįšime laiku. Malonu būdavo pirmiesiems atsikliūti prie kazarmos vandens kriauklių ir švariems sėsti pusryčiauti. Paskui tarnyba Sibire. Vėlgi, savaitgaliais Sibiro siaurais asfaltuotais keliukais bėgdavome atgal į diviziją, paleidus iš tų pačių neužmušamų „GAZ 66”. Na, o rytinių bėgimų metu, nes jau buvau atitarnavęs metus, man leido bėgti basam (suprantama, žiūrėjo kreivai). Bet patys suprantate, patogumą bėgti su metų senumo sunkiais kerzais, kad ir asfalto danga (su kuriais diena iš dienos ir virtuvėje nariaduose, ir treniruotėse, ir visą dieną mokymuose). Kerzus duodavo metams ar pusmečiui - reikėjo tik patiems laiku keistis kulnus. O čia basas. Tokia atgaiva kojoms.

Grįžęs iš armijos, tęsiau mokslus Žemės ūkio akademijoje. Suprantama, rytais vėl bėgiodavau. Supratau tada, kad rytas - tai mano laikas. Vakare ne visada pavykdavo. Dėl susiklosčiusių aplinkybių vėliau išėjau studijuoti neakivaizdžiai ir įsidarbinau Alytaus policijos komisariate. Pradėjęs dirbti policijoje sužinojau, kad čia galima dalyvauti varžybose. Stasys Babrauskas buvo atsakingas už sportą. Jis mane ir įtraukė. Buvau jaunas ir daug daug turėjau energijos, jėgų. Tik kažkiek laiko nesupratau, kodėl dabar, perkopus keturiasdešimt, mano rezultatai daug geresni nei tada?

Maždaug prieš 10 metų pirmą kartą naktį užėjo dusimo priepuoliai. Jie pasikartodavo kasmet vasarą. Galvoju: nei rūkau, nei nusigeriu, nei esu koks suvirintojas ar anglių kasėjas... Po kiek laiko supratau, kad iš niekur nieko atsirado alergija dulkėms. Matyt, organizmo gynybinių medžiagų stoka, alergenų perteklius vieną dieną viršijo vidurkį ir prasidėjo. Eilinį kartą po tvarkymosi sodyboje, kluone su senu šienu, naktį pajutau, kad negaunu oro, užtvėrė kažkas plaučius ir viskas. Dar miegant namiškiams ir kaimynams, apie trečią nakties vos bekvėpuodamas įšokau į kedus ir į stadioną. Pasakiau sau: arba aš, arba... Po kokių keturių ratų po truputį po truputį pradėjo „atsidarinėti" kvėpavimo takai. Grįžau šlapias, tačiau galėjau gauti daugiau oro. Tarsi kažkas mirė manyje. Daugiau tokių priepuolių nepatyriau, nors teko ne kartą dirbti tokiomis sąlygomis, kurios anksčiau naktį skeldavo dusimą.

Buvo laikas, kai nuolat žaidžiau ir futbolą, ir krepšinį. Pamažu pradėjo įsiskaudenti keliai. Negalėjau toliau žaisti. Kas padėjo susigrąžinti sveikatą? Bėgimas. Pabėgiojus kas antrą dieną bent 5 - 10 km minkšta avalyne, miškelių takeliais, atsigavo, sustiprėjo kojos, praėjo skausmai. Aš vėl galiu ir daug geriau žaidžiu krepšinį, kvadratą, futbolą.

Štai ką man gyvenime reiškia bėgimas - gerą savijautą, pamirštus nugaros, kelių ir rankų sąnarių skausmus, kas, manau, kankina „kožną" mano metų žmogų. Gal sakysite ne??? Nėra visiškai sveikų žmonių - yra apsimetėlių, bijok jų. Sveikatos link nėra lengvo kelio. Neapgaudinėkite savęs. Turite ir pasiaukoti, ir aukotis, ir prisiversti, tačiau tai atsiperka. Jeigu esu sakęs, kad plaukimas - sveikatos motina vandenyje, tai bėgimas - sveikatos tėvas sausumoje!

Esu ne kartą sakęs per tarnybinius mokymus, kad, norint pradėti treniruotes (bokso, krepšinio, šokių ir kt.), pirmiausia bent kelias savaites reikia padaryti bendro fizinio treniruotes. Bėgimas - viena iš svarbiausių treniruočių dalių. Pasikartosiu lygindamas su žemės ūkiu. Bėgimas sukuria mumyse tarsi didelį kluoną, kuriame yra ir šakės, ir grėblys, ir vežimas, ir dalgis, ir grūdai bei šienas - visa, kas reikalinga darbams nudirbti. Išvertus kita kalba, visi šie įrankiai - tai sveikata, greitis, ištvermė, jėga ir visos atsargos. Bėgimo metu organizmas visa tai įgyja, tarsi sukuria „kluoną", iš kurio paskui imama viskas, ko reikia treniruojantis, dirbant.

Kodėl bėgimas taip teigiamai veikia organizmą? Bėgimas, kaip ir plaukimas, priverčia raumenis ritmingai susitraukinėti. Na, pabandyk viena koja ilgiau pastovėti eidamas arba eik iki skausmo įtempęs visus kojų raumenis... Ėjimas - tai mynimas lygiomis laiko dalimis ant vienos kojos, paskui atsipalaidavimas, mynimas ant kitos ir taip besikartojantys judesiai. Dėl to, kad veninis kraujas grįžta savaiminiu tekėjimu (arterinį kraują stumia širdis), jį reikia kažkaip greičiau grąžinti į širdį. Štai kur paslaptis, kodėl stovimas darbas labai neigiamai veikia kraujagyslių sistemą ir apskritai visą kraujo apykaitą. Bėgimo ar ėjimo metu, įsitempus vienos kojos raumenims, audiniuose esančios kraujagyslės suspaudžiamos ir iš jų išstumiamas kraujas aukštyn, širdies kryptimi. Kai minama ant kitos kojos, pirmoji atsipalaiduoja, ir tada vėl patenka į kraujagysles nauja kraujo porcija. Ir taip vis aukščiau, link širdies.

Kai kuriose kraujagyslėse yra vožtuvai, trukdantys kraujui grįžti atgal. Kodėl maždaug 11 val. rekomenduojama bėgti? Todėl, kad kraujo apytaką reikia pagyvinti, grąžinti daugiau kraujo į viršutinę kūno dalį, kad geriau pradėtų dirbti širdis. Nes ji negauna reikiamo kraujo kiekio (viskas suplūdę į kojas). Kodėl tinka bėgti apie 18 val.? Dėl tos pačios priežasties! Paspartėjus kraujo apytakai, pagerėja galūnių apšilimas. Vadinasi, kraujas pradeda tekėti visu kūnu, atgyja ir geriau valosi organizmas. Štai kodėl po bėgimo paspartėja gijimas net kitų organizmo dalių, nesusijusių su bėgimu. Taip mes sumažiname kraujagyslių kalkėjimą, pristabdome jų siaurėjimą. Lavinant raumenis, lavėja ir širdis, kraujagyslių tinklas, kepenys, smegenys ir nervų sistema. Paauglystėje sportuojant ar dirbant kauluose sukaupiamas kalcis, kurio maždaug nuo 30 metų mumyse mažėja. Kalcis itin gerai pasisavinamas judant.

Bėgiojant lauke, kur daug žalumos (net žiemą miške) ir gryno oro, atsigauna regėjimas, išsivalo plaučiai, kraujas prisipildo deguonies, sumažėja gedimo, puvimo procesai. Tiek apie bėgimą kaip gyvenimo būdą. Atminkite! Pati pradžia būna sunkiausia ne tik sunkiasvoriams ar ligoniams, bet ir geriausiems, bet ilgai nesitreniravusiems sportininkams. Bet žingsnis po žingsnio, ir mes jau kelyje.

▪ prieš treniruotę nenusiteikite bėgti konkrečios ilgos distancijos, tik numatykite galimybę. Tiesiog bėkite pagal savijautą ir turimą laiko limitą.
▪ turėkite gerą bėgimui tinkamą avalynę. Pamenu, per pirmąjį 42 km Vilniaus maratoną nuslinko keli kojų pirštų nagai, atmušė padus. Galėjau tęsti bėgimą tik bėgdamas žolynais ir kita danga, tik ne asfaltu. Turėdami gerą avalynę, išvengsite skausmų sąnariuose ir nugaroje. Svarbu ją gerai išdžiovinti. Dar geriau - turėti padukus, kuriuos keisdami išvengsite nemalonaus avalynės kvapo.
▪ bėgadami dėvėkite kuo mažiau drabužių. Nepatariu prakaituoti turint tikslą numesti svorio. Šaltis priverčia deginti kalorijas ne prasčiau kaip ir karštis. Bėgimas - ne kančia ar priemonė save kankinti. Turite jausti lengvumą ir malonumą.
▪ treniruokite ir greičio, tarpines ir ištvermės skaidulas. Todėl vieną dieną tiesiog nubėkite ilgas distancijas. Kitą dieną ne mažiau kelis kartus po kilometrą (su pertraukomis pailsėti), dar kitą dieną - kelis kartus po 100 m (su pertraukomis pailsėti). Per tris savaitės treniruotes Jūs visapusiškai treniruositės. Būsite vidutiniškai ir greitas, ir ištvermingas.

▪ bėgiokite ne dažniau kaip kas antrą dieną. Nesvarbu, rytą ar vakarą - svarbu, kad pastoviai.
▪ „nelaužkite" rekordų. Geriau manyti, kad gali daug nubėgti, negu tai padarius negalėti kurį laiką iš viso sportuoti.
▪ numatykite atstumą (tikrai ne per didelį), kurį Jūs kiekvieną treniruotę įveiksite, kad ir eidami. Kiekvieną treniruotę tobulėdami ir eisite, ir bėgsite. Ateityje jau vien tik bėgsite. Motyvacija kils tuomet, kai Jūs pasirinktą atstumą įveiksite vis greičiau.

▪ jūs juk nesistebite, kad derlių imate tik rudenį. Tai kodėl taip skubate dėl rezultatų?!
▪ kvėpuokite ratu: įkvepiate per nosį, nusiunčiate orą kuo giliau į plaučius (išmokite tam pajungti pilvo raumenis, diafragmos raumenį), orą tarsi praryjate, valgote, o ne kvėpuojate. Oras grįžta jau per burną, kuri užspausta (lūpos sučiauptos), todėl iškvepiama vėl per nosį. Tereikia tiesiog mokytis ir pavyks! Toks kvėpavimo būdas pamažu padeda išsigydyti ir bėgančią (sezoninę) slogą. Aš vis lyginu keleivius autobuse. Juk greičiau procesas vyksta, kai įlipama pro vienas duris, o išlipama pro kitas?
▪ valgymas. Vienareikšmiškai prieš bėgimą nevalgau. Lengvai atsigeriu. Jei bėgu ilgą distanciją (dieną), prieš kokias kelias valandas ilgo degimo degalai - mėsa, kruopos. Prieš kokį pusvalandį tinka ir angliavandeniai - vaisiai. Jei trumpos distancijos, valanda ir trumpiau prieš startą geriau tinka angliavandenių turintys gėrimai, vaisiai. Po kiekvienos treniruotės suvalgau po obuolį. Greičiau grįžta jėgos.
▪ bėkite bet kokiu oru. Džiaukitės, kai lyja, sninga, pusto. Kai sniego iki kelių, arba ledas taip, kad negali atsistoti - bėk! Suprantama, pagal tai derinama apranga, avalynė, bėgimo būdas ir laikas. Aš vis sakau: na pabandykite specialiai užsakyti sniego, kad treniruotumėte šlaunies, rankų, pečių raumenis bėgdami kuo aukščiau kilnodami kojas pusnyse. O čia - nemokamai! Prastos sąlygos - kaip svoriai sunkumų kilnojimo salėje, juk niekas nesiskundžia, kelia kuo sunkiau. Kai bus geras oras - tai dar labiau įvertinsim ir džiaugsimės. Beje, tokiu būdu bėgikas būna arčiau gamtos, nesiskundžia, net nepastebi, kaip praeina sezonų laikai. Jis juos ir pasitinka, ir išlydi.