Redo Diržio „Drąsiųjų keliai“: pristatyta Alytuje drąsiu ir skandalingu leidiniu pavadinta knyga (VIDEO)

Pristatyta knyga „Alytaus dailės mokykla: 35 pasipriešinimo metai”. Dar prieš leidinio sutiktuves jis imtas vadinti skandalingu. „Ar jau skaitei?“, - paklausė renginio šeimininkė, bibliotekininkė Giedrė Bulgakovienė. „Drąsi knyga“, - pastebėjo knygos įžangos autorė, dailės istorikė Margarita Janušonienė, pridūrusi, kad „35 pasipriešinimo metai” – dėmesio verta tiek dėl originalios, atviros tekstūros, tiek unikalių iliustracijų, tiek sėkmingos abiejų dalykų sąšaukos.

„...Aš savo ruožtu prižiūrėjau bendrą tvarką mokykloje, pavaduodavau dėl „neoficialių“ priežasčių neatvykusius mokytojus, atrakindavau ir užrakindavau mokyklos duris, kūrendavau krosnis, kai reikėdavo. O reikėdavo dažniausiai ir man pačiam, nes vakarais bandydavau atsivesti pozuotojų, kurie išdrįsdavo apsinuoginti. Nuogos natūros piešimas buvo reikalingas kaip oras – ir dėl stojamųjų egzaminų, ir dėl paprastos priežasties – gipsiniai modeliai jau buvo piešti perpiešti. Apie šitą mano veiklą žinojo tik draugai ir V. Ledas; nei direktorius, nei mokytojai – bent man atrodė – net nenutuokė. Pozuotojoms – dažniausiai merginoms ir moterims – tekdavo šiek tiek mokėti, bet tam mano sekretorės algos pakakdavo. Be to, dar beveik kas savaitę važiuodavau dailės institutan į vadinamąjį vakarinį piešimą, kur studentai piešdavo aktus...“

„Šis leidinys neabejotinai bus naudingas istorikams, filosofams, psichologams, psichiatrams ir sociologams, nes jie rastų pakankamai medžiagos rengti savo moksliniams darbams...“, - rašo vienas knygos autorių, mokyklos Redas Diržys. Distanciją nuo dailės mokyklos mokinio iki direktoriaus posto nuėjęs, netgi mokyklos „sekretorės“ darbą dirbęs menininkas teigia, kad knyga, tilpusi į 230 puslapių, iš pradžių radosi iš nevilties, kad apie mokyklą per daugiau nei tris dešimtis metų nebuvo rašyta nė vienoje oficialioje knygoje apie Alytų, po to – iš noro, kad „knyga būtų skaitoma“.

„...Daug kartų kilo dilema, ką daryti su faktais ir/ar žmonėmis, apie kuriuos nemalonu kalbėti – nutylėti ar rašyti kritiškai. Jeigu taip tiesiai šviesiai – ar skirti dėmesio „šikniams“? Kartoju – knyga yra parašyta itin subjektyviai. Nereikia pamiršti ir trivialios tiesos, kad istoriją paprastai rašo nugalėtojai. Taigi, laikėmės principo – apie mirusius arba gerai, arba nieko. O apie piktybinius elementus, kurie tęsia savo veiklą, reikia šnekėti atvirai ir be užuominų – ši knyga skirta suvokti reiškiniams, o ne apsimesti, kad jų nėra ir niekada nebuvo...“

Knygai šiuo metu dėmesio tikrai netrūksta - šie R. Diržio „drąsiųjų keliai“ skaitomi ne tik dailės mokykloje ir jos bendruomenėje. „Slapta šią knygą skaitys buvę ir esami KGB operatyvininkai bei specialiųjų tarnybų analitikai“, - dar prieš leidinio pasirodymą planavo Redas, kuriam sudaryti ir išleisti „35 pasipriešinimo metus” padėjo ne tik, matyt, įgimtas bendravimo, tačiau ir tarytum netikėtai atsivėręs įdomaus rašytojo talentas. „Atrodė, kad neprisiminsiu, bet kai pradėjau krapštyt, viskas pradėjo lįst“, - mena menininkas, parašęs taip „kad nieko nereiktų pridėti, tik išimti“.

„...Vienas iš įsimintinesnių atsitikimų iš to revoliucinio laikotarpio buvo trispalvės iškėlimas 1988 m. liepos 14 d. ant dailės mokyklos. Tai padarė V. Ledas savo paties iniciatyva. Vos pamatęs R. Kasputis persigando ir jau norėjo nukabinti, bet V. Ledas pagrąsino trenksiąs kiekvienam, kuris prisiartinsiąs. Po kiek laiko pradėjo skambinti iš įvairių valdžios institucijų: vykdomojo komiteto, partijos komiteto ir pan.
Rimas išsigandęs prašo V. Ledo, kad šis nustotų kvailiojęs, bet tas stovi kaip įbestas po vėliava, sūpuoja vežimėlyje savo naujagimį sūnų Vytį ir šaiposi sau. Niekas nedrįso ateiti ir nukabinti vėliavos. Taip visą dieną ir kabojo. Tai buvo pirmasis kartas Alytuje po karo, kai vėliava buvo iškelta „oficialiai“, ir šis veiksmas nebuvo kriminalizuotas...“

Atverti žmones ir juos „sudėti“ į pirmąją, kaip manoma - nepaskutinę knygą R. Diržiui padėjo kolegė Asta Stasionytė. Jiedu galvą suko ne tik dėl knygos formato, tačiau ir turinio. Redas ir Asta pakalbino Gražiną Janulytę – Bernotienę, Audrių Janušonį, Benjaminą Jenčių, Vytautą Kolesnikovą, Irmą Leščinskaitę, Petrą Mazūrą, Arvydą Pakalką, Eugenijų Petrašką, Daivą Sakalienę, Vilių ir Liuniją Valeikus. Prisiminimus rašė Indrė Diržienė, Martinas Jankus, Ramūnas Jaras, Mantas Kazakevičius, Petras Lisauskas, Saulė Pinkevičienė, Andrius Savickas, Vidas Simanavičius. Knygoje, kurią redagavo Ona Balkevičienė, maketavo Marija Mlinkaustaitė, o išleido „Kitos knygos – ir pirmojo direktoriaus Rimanto Kaspučio mintys, užfiksuotos 1987 metais, ir Jurgio Kunčino, tuomet pasivadinusio Žeraru Diumu, futurologinis esė iš 1989-ųjų, Alytaus ateitį siekęs numatyti iki 2010 m.:

„Liftai į požemius, specdujokaukės specžmonėms... „Disneilendas“ panemunėj – „Alberto“! Bobslėjai, kramtomos padangos, seksšopai ikimokyklinio amžiaus vaikučiams... pasažas, ne, trys pasažai... miražas į kitą Nemuno pusę – per dūmus nieko gerai nematyti, bet žinom – ten, Alytuj I, gyvena 100 000 alytiškių, ne, iš tikrųjų 200 000, nes kiti neregistruoti... Kas dar? Viešbutyje „Krasnyj Dzūk“ gyvena vien karininkai ir pulko damos. Užtat Nemunas švarus – visa pramonė stovi, nėra kam teršti. Okupantų piktumui gyventojai net geria upių tėvo vandenį ir – nieko! Toli pažengusi medicina – smegenų transplantacija vykdoma ne tik VSK rūsiuose, bet ir vienintelėj Mėsos pardavykloj (dab. „Sportloto“ kontorėlė). Yra ir džiugių permainų – stadione puikiai dera ananasinės bulvės, sporto salėse – mankštinasi – 25-osios kartos Robotai...“

„Kas tas kvailys, kuris paskyrė Diržį mokyklos direktoriumi?“, - apžvalgoje, skirtoje antrosios kartos mokytojų (1995 – 2006 m.) darbams, klausia pats R. Diržys. Tai klausimas, kurį viešai yra išrėžęs dabartinis miesto tarybos narys, vienos iš partijų Alytuje vadovas. „Kaip direktorius turėčiau tarsi tęsti rašymą idėjiškai pagrįsta ir politiškai korektiška biurokratine kalba, bet...“, - atviras lieka R. Diržys, knygoje „Alytaus dailės mokykla: 35 pasipriešinimo metai” laikęsis principo nekalbinti žmonių, kuriuos pats priėmė ar atleido iš darbo, kuriems vadovavo.

„...Mano atėjimas kai kuriems nariams (senam nedraugui A. Švirmickui) kažkodėl kėlė nepasitenkinimą, ir tik dėl V. Ledo kietumo nebuvau išmestas... Sąjūdžio laikais dailės mokykloje A. Švirmickas kažkodėl pradėjo jaustis galįs diktuoti sąlygas R. Kaspučiui: aiškino, kokia tvarka turėtų būti, mokyklos staklėmis gaminosi langus savo statomam namui... Vėliau iš mokyklos A. Švirmickas kažkokiu mistiniu būdu išnyko...“