Jūs laisvas, bet ne Lietuvoje, turite kelias valandas palikti šalį...

Siekdamas asmeninės vygados informuoju. Čysta prauda, kad su Kankiniu, kuris dabar yra nežinia kur, dalyvavome rinkiminėje kompanijoje. Slaptai gaminau naminę, gi Kankinys tiekė jai ingredientus bei repelentus. Sekoje šių veiksmų ir atsitiko neprognozuojama logikai nesuvokiama situacija. Papildomai informuoju, jog Kankinys man tiekė degtinę „Obsoliut“. Aš iš originalios taros išpilstydavau į bambalius ir dešimteriopai pigiau parduodavau jaunimui. Atlygio negaudavau, bet veltui prisigerdavau. Pagal mūsų patvirtintas rinkimines technologijas, galimai sukėlėme nesuvaldomą emigraciją iš šalies. Pats neemigravau, nes Boba surakindavo lenciūgais. Gailiuosi dėl savo padarytos veikos. Kaip lengvinančias aplinkybes prašau patvirtinti šias:

a) Sumažinta pensija;

b) Primestas keleriopas šiukšlių mokestis, skaičiuojant nuo ploto“.

Šio pranešimo kopiją gavau man esant prie valstybinės sienos. Dar turėjau galimybę apsigręžti, nekirsti valstybinės sienos. Norėjosi pabaigti darbą, visada taip elgdavausi, visada kelią nueidavau iki pabaigos. Profesionalus smalsumas ėmė viršų.

Automobilyje muitininkai aptiko visą, mano paslėptą kontrabandą.

Iš kovinės mašinos UAZ teliko tik krūva geležies, pjaustė vis tikėdamiesi rasti slaptus konteinerius.

Tikėjausi, kas beatsitiktų, būsiu rėmimo grupės išvaduotas.

Pagaliau pasikvietė pokalbiui. Man gresia trylika metų griežto rėžimo zonoje. Kvotėjas sėdėjąs už stalo buvo susiėmęs už galvos.

- Ar bendradarbiausi, esu specialiais agentas Rytų klausimams?, – tarė be įžangos.

- Taip. Ne naujiena man parduoti viršininką. Tik vieno neparduočiau, nes nėra už ką, – atsakiau.

- Tai gerai, – nušvito jame akys, – juk sėdėjai – generolu, juodų technologijų specialistu.

sroką anksčiau, skaityk užskaityta, – kalbėjo kvotėjas.

- Viena sąlyga, kalbėsime pramanytais objektų ir subjektų vardais, – paprašiau.

- Okej.

Sekantį rytą man atnešė kariškio uniformą, tokią, kurią Rytuose nešioja, papildomai įsegė dar vieną žvaigždutę, matyt dėl solidumo. Tapau iš praporščiko

Kalbėjomės keturiese. Kabilius, labai panašus į mano švogerį Algį, tarė, – padariau viską ką galėjau, suvaldžiau ekonominę krizę, o rinkimų nelaimėjome.

- Kokiomis priemonėmis jums pavyko tai padaryti, – klausiu?

- Pagal Mastrichtą galėčiau rašyti ekonomikos vadovėlį, neblogesnis gautųsi negu ekonomisto Keiso, bet kam man ta šlovė ir garbė, jeigu negaliu pasidalinti, – tarė nesiveldamas į diskusiją.

- Mes tiek paminklų pastatėme, nupirkome tris brangius malūnsparnius jiems žvalgyti, medikai taip nesirūpina ligoniais, kaip mes šalies gyventojais, – pamaniau ši simpatiška moteris galėtų būti medike, ji prie rankos auksine grandine buvo prisegusi planšetinį kompiuterį ir pastoviai jį maigė, tartum su kuo bendrautų. Nieko jai neatsakiau. Tada prabilo trečioji, – jeigu reikia pinigų, mes paskolinsime arba šiukšlių mokestį skaičiuosime G forma, tai tokia metodika, kai plotas dauginamas dar ir iš erdvės, – žaibavo savo akiniais.

Jiems negalėjau padėti jokia technologija, prieš mano buvo tipiniai ligoniai, valdžios snobai.

- Ponai, o kaip jumyse su mąstymu, – klausiau?

Į mane žiūrėjo žmonės nesuprantamomis akimis. Nuoširdžiai gailėjausi išlipęs iš medžio, atsiskęs Taikinio dalies.

Kitą dieną viską išdėsčiau žvalgybininkui, – nebent Gogolio „Mirę sielos“ padėtų jiems, – tariau jam.

- Mes suprantame viską, bet reikia įsisavinti mestus pinigus, – jūs laisvas, bet ne Lietuvoje, turite kelias valandas palikti šalį, nes Teisingumas tamstai būtų nepalankus…