Pamąstymai pagal Dobilą Kurtinaitį: apie tiesioginius merų rinkimus

Nors vis dar mus lepina graži vasara, norisi pateikti maloniam skaitytojui svarbią vietos savivaldos aktualiją- pamąstymus apie tiesioginius savivaldybių merų rinkimus. Manau, kad šis klausimas yra pernelyg svarbus, kad liktų tik Seimo narių prerogatyva. Be abejo, svarbiausia užduotis protingai nustatyti tiesiogiai išrinktų savivaldybės mero ir savivaldybės tarybos kompetenciją ir įstatymuose neužprogramuoti šių dviejų institucijų konflikto. Tačiau dar neatsakyta ir į kitus klausimus: ar tiesioginiai merų rinkimai nesusilpnintų politinių partijų; ar tai nepadidintų galimybės į valdžią ateiti populistams; ar nesudarytų sąlygų oligarchinėms tendencijoms ir korupcijai savivaldybėse įsigalėti? Pagaliau, ar tiesioginiai merų rinkimai neprieštarautų Europos vietos savivaldos chartijos nuostatoms?

Įvedę Lietuvoje tiesioginius merų rinkimus, Amerikos neatrastume. Miestų vadovai tiesiogiai renkami kai kuriose Vokietijos, Austrijos žemėse, Italijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Slovakijoje, Kipre. Na ir, žinoma, Amerikoje. Kaip matome, toks procesas vyksta ne vienoje Europos Sąjungos valstybėje. Europos vietos savivaldos chartiją yra pasirašiusi ir Lietuva (dar 1999 metais ją ratifikavo Seimas), tačiau šio dokumento nuostatų taikymas yra gan liberalus. Pati Chartija byloja, kad vietos savivaldos teisę turi tik tiesiogiai gyventojų išrinktos tarybos (susirinkimai), kurios gali turėti joms pavaldžius vykdomuosius organus. Tačiau kiekviena šalis gali gan laisvai pasirinkti kokius Chartijos įsipareigojimus konkrečiame laikotarpyje ji įgyvendina. Tai patvirtina ir minėtų Europos valstybių praktika dėl tiesioginių merų rinkimų. Taigi, ir mūsų šalies parlamentas gali priimti reikiamą Konstitucijos pataisą ir atitinkamus teisės aktus, įgalinančius pačius gyventojus demokratiškai išrinkti miestų bei rajonų vadovus.

Šiandien visi gerai suprantam jog vienas svarbiausių demokratinės visuomenės pamatų yra daugiapartinė sistema, kitaip sakant, stiprių partijų valstybėje buvimas. Tai ką gi bendro turi tiesioginiai merų rinkimai ir nuogąstavimai dėl partijų galimo susilpnėjimo? Išties, viena iš baimių yra jog, įvedant tiesioginius merų rinkimus, būtų suduotas smūgis politinėms partijoms. Manau, kad toks nerimas yra tik iš dalies pagrįstas. Žinoma, jeigu rinkimų įstatymas numatys, kad kandidatus savivaldybės vadovo pareigoms užimti galės kelti alaus mėgėjų klubai ar nekaltųjų mergelių draugijos, tuomet mes neišvengsime svilėsių blynų keptuvėje.

Todėl privalome suvokti, kad demokratinėje visuomenėje indulgenciją kandidatuoti į tokias atsakingas politines pareigas turėtų suteikti tik Teisingumo ministerijoje registruotos politinės partijos arba patys piliečiai. Siekiant išvengti nesusipratimų ir chaoso rinkėjų galvose, piliečių iniciatyva iškelti vieną ar kitą kandidatą galėtų būti išreiškiama, sakykim, vieno dešimtadalio savivaldybės gyventojų, turinčių teisę dalyvauti savivaldos rinkimuose, parašais (beje, tokia norma jau įteisinta Vietos savivaldos įstatyme, reglamentuojant gyventojų apklausos paskelbimo iniciatyvos teisę).

Tai reikštų, kad, pavyzdžiui, Lazdijų ar Vilkaviškio rajone iškelti kandidatą į merus be partijų galėtų ir 2 tūkstančiai gyventojų, turinčių teisę rinkti atitinkamo rajono savivaldybės tarybą. Ar tai nedemokratiška? Gal tai kelia pavojų kuriai nors politinei partijai? Žinoma, jei visa partija telpa lifte… Tačiau rimtoms politinėms organizacijoms tai išeitų tik į naudą. Juk tikras karys negali bijoti mūšio. Kodėl partija turėtų vengti varžybų su kitų partijų ar gyventojų iškeltais kandidatais? Juk nereikia įrodinėti, kad politiškai bręsti ir stiprėti gali tik mūšiuose, t. y. rinkimuose dalyvaujančios partijos bei jų iškelti kandidatai.

Būtent tiesioginiai savivaldybių merų rinkimai paskatintų ir sudarytų kur kas geresnes sąlygas atsirasti ir bręsti vietos bendruomenių tikriesiems lyderiams.

Jaučiu kaip guvaus skaitytojo galvoje jau kirba klausimas- o kaipgi kartu galės produktyviai dirbti iš įvairių politinių partijų atstovų susidedanti taryba ir nepartinis arba priklausantis kuriai nors partijai, tačiau staiga po rinkimų ,,nepriklausomu” tapęs savivaldybės meras? Ar nesipeš, ar pastovūs prieštaravimai ir ginčai netrukdys spręsti gyventojų problemas? Tai rimtas klausimas ir atsakymą į jį pamėginsime paieškoti kiek vėliau. Tačiau kai ką norėčiau pareikšti avansu. Jeigu reikėtų rinktis įtemptas ir alinančias vietos politikų diskusijas, derybas bei ginčus (žinoma, čia nekalbam apie negeranoriškumo ar piktavališkumo atvejus) ar uolų partinį paklusnumą, nedvejodamas balsuočiau už pirmąjį variantą.

O dėl to, kad savivaldybės tarybos narių ir mero minties varžybos dėl geresnių būdų spręsti savivaldybės gyventojų problemas vyktų korektiškai ir produktyviai pirmiausiai įstatyme turi būti konkrečiai reglamentuota ir įteisinta gyventojų tiesiogiai išrinktų abiejų institucijų (tarybos ir mero) kompetencija, laiduojanti pakankamą kiekvienos jų savarankiškumą, veiklos laisvę, sveiką konkurenciją bei savikontrolės mechanizmą. Vis tik šioje vietoje mums nori nenori iškyla senas kaip pasaulis klausimas- o kas gi iš jų - meras ar taryba vis dėlto bus pirmas, t.y. svarbesnis, stipresnis. Ta proga norėčiau retoriškai paklausti- kas yra svarbesnis, pavyzdžiui, futbolo komandoje- treneris ar žaidėjai..?

Visada sunku ginčytis su tais oponentais, kurie besiremdami totalitarizmo ar autokratijos dogmomis, gina asmenybės svarbą visuomenės valdymo procese. Tačiau verta matyti ir demokratijos privalumus, pavyzdžiui kolektyvinės minties jėgą. Juk ne be reikalo liaudies išmintis byloja: ,,Viena galva gerai, tačiau dvi dar geriau...” Sunku įsivaizduoti šiuolaikinę vadybą (nesvarbu ar versle, ar viešajame sektoriuje) vis dar besiremiančią tik vieno individo proto galiomis bei asmeniniais sprendimais. Todėl ir vietos savivaldoje turėtume įtvirtinti produktyvią veiklą laiduojančias žaidimo taisykles, kad tiek komandos trenerio, tiek jos visų žaidėjų pastangos būtų nukreiptos geriausio rezultato siekimui.

Jau nuo seno visos nesantaikos žmonėse kildavo dėl žemės, turto ir pinigų. Taigi ir savivaldybėse didžiausios diskusijos užverda svarstant biudžetą, turto bei žemės (detaliųjų planų tvirtinimo) klausimus. Todėl, nustatant tarybos ir mero įgaliojimus, daugiausiai ginčų gali kilti, būtent, šiais klausimais.

JAV įstatymai garsėja tuo, kad yra įtvirtinę atskirose valstijose tiek stipraus, tiek silpno mero institucijas. Europos valstybėse, ypač pastaruoju laikotarpiu, vyrauja tendencijos siekti teisės aktuose įtvirtinti tokį mechanizmą, kad tiesioginiuose rinkimuose išrinktas savivaldybės vadovas būtų labiau priverstas veikti kolegialiai, t. y. tartis su gyventojų išrinkta taryba.

Manyčiau, kad ir Lietuvoje tokiai savivaldos institucijų sąveikos sistemai reikėtų pritarti. Kaip ir jau nuskambėjusiam pasiūlymui įteisinti tiesiogiai išrinkto mero veto teisę, tuo bandant sukurti tam tikrą abiejų institucijų veikimo atsvarų mechanizmą. Sakykim, savivaldybės taryba patvirtina metinį biudžetą, sudaro privatizuotinų objektų sąrašą ar priima kitą svarbų sprendimą. Tačiau meras, turėdamas svarius motyvus ir argumentus, vetuoja tarybos sprendimą. Tada tarybai, norint patvirtinti savo anksčiau išsakytą poziciją, reikėtų surinkti jau ne daugiau kaip pusės, o, pavyzdžiui, dviejų trečdalių tarybos narių balsų daugumą.

Taip būtų sudaromos juridinės prielaidos gimti rimtoms alternatyvioms idėjoms, būtent tokio kompromiso būdu galėtų būti įgyvendinamos tiek į tarybą patekusių partijų, tiek gyventojų išrinkto mero geriausios rinkimų programų nuostatos. Be abejo, tai pareikalautų kur kas daugiau kantrybės, laiko ir diplomatinių gebėjimų įrodyti savo siūlomo projekto minties privalumus. Tačiau tik konkurencinėje įvairių idėjų kovoje galimi proveržiai, užtikrinantys savivaldybių bendruomenių gyvenimo gerėjimą.

Kai kurių politikų nuomone tiesioginiai merų rinkimai būtų naudingi korumpuotam šalies elitui, nes supaprastintų valdžios kontrolę- renkant merus tiesiogiai, rėmėjams pakaktų nupirkti viešųjų ryšių kampanijas tinkamiems kandidatams. Manau, kad tokios abejonės turi labai nedidelį pagrindą. Šie reiškiniai labiau pavojingi valstybės mastu, kai rinkėjai, balsuodami Seimo rinkimuose, negali gerai pažinti populistinių partijų vadų ar kitų tautos pranašų. Gi, vykstant savivaldos rinkimams, kandidatai paprastai būna gerai pažįstami vietos bendruomenėse.

Daugiau kaip dvidešimties metų įvairių rinkimų ir pasirinkimų maratonas mūsų šalies gyventojams davė daug gerų pamokų ir šiandien jei ir galime kuo nepasitikėti, tai tik ne rinkėjais. Antra vertus, jei pretendentai į valstybės valdžios mandatus gali populistiškai gundyti žmones pensijų ar algų nerealiu didinimu, tai savivaldos rinkimuose kandidatai gali nebent žadėti nutiesti gatves ar suremontuoti mokyklas. Tai yra pragmatiškai pasveriami bei pamatuojami pažadai, kuriuos lengvai gali vertinti bet kuris rinkėjas, dabar jau nesunkiai atskiriantis valstybės ir savivaldybių kompetenciją.

Neabejoju, kad tiesiogiai gyventojų išrinktas meras būtų labiau atsparesnis pinigų įtakos ir populizmo grėsmėms nei pačios tarybos išrinktas (o dažniausiai tiesiog paskirtas eiti pareigas) meras. Dabartinė rinkimų sistema kartais beveik neįpareigoja mero įtemptai dirbti visą jam numatytą kadenciją. Paprasčiausiai prieš kitus rinkimus jis gali perbėgti į didžiausius reitingus turinčią partiją ir taip vėl užsitikrinti mero kėdę.

Taigi, jei bijai vilko geriau į mišką neiti. Tačiau, manau, kad abejojančius dėl tiesioginių merų rinkimų galima nuraminti: iš tikrųjų tokie rinkimai automatiškai visų savivaldos problemų neišspręs, bet gali vietinę valdžią padaryti demokratiškesnę bei efektyvesnę. O svarbiausiais faktorius kaip visada yra rinkėjų rankose - tai jų atsakomybė. Jei jie pasinaudos papildomomis galimybėmis daryti įtaką savivaldybių valdymo procesams, turėsime tiesiog geresnę savivaldą.