Dzūkiją pėsčiomis mėgino įveikti ir nepilnamečiai, ir garbūs pensininkai

Varėnos rajone vyko pėsčiųjų žygis – „Dzūkų kovų keliais“. 40 kilometrų žygio maršrutas prasidėjo Merkinėje ir baigėsi Varėnoje (Merkinė – Gudakiemis – Nedzingė – Perloja – Senoji Varėna – Varėna). Renginys buvo skirtas Valstybės dienai ir Varėnos 150 metų jubiliejui paminėti. Respublikinį pėsčiųjų žygį dzūkų kovų keliu organizavo Lietuvos pėsčiųjų žygių asociacija. Dalyvių susirinko apie 500, tačiau organizatoriai įsitikinę, kad šis renginys taps tradiciniu Dzūkijoje ir suburs dar daugiau žygeivių.

Žygio dalyviai per nurodytą laiką (iki 20 val.) turėjo įveikti numatytą atstumą, tarpusavyje nesivaržant. Žygio metu buvo draudžiama naudotis bet kokiomis transporto priemonėmis arba bėgti. Karių ir statutinių valstybės tarnautojų uniforma privalo būti tvarkinga, dėvima laikantis Uniformos dėvėjimo taisyklių. Civiliams taip pat būtina dėvėti tvarkingą sportinę ar civilinę aprangą. Žygio dalyviai galėjo sustoti poilsiui kada panorėję, tačiau svarbu grįžti iki nustatyto vėliausio finišo laiko. Visoje žygio trasoje įkurti kontrolės punktai, kur dalyvių pažymėjimuose buvo daromos atžymos.

Kelionė pėsčiomis prasidėjo Valstybės dienos rytą 10 val. Merkinės piliakalnio papėdėje. Vienas iš seniausių Lietuvos miestų Merkinė mena Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Lenkijos valdovų viešnages, kurių metu čia ir Vilniaus miestui buvo suteiktos Magdeburgo teisės, įnirtingas pokario partizanų kovas už Lietuvos laisvę, o Kryžių kalnelyje įamžintas visų žuvusiųjų atminimas. Šalia buvusios rotušės stovi namas, kuriame 1648 metais mirė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza.

Pasiekę 5 kilometrai į šiaurę nuo Merkinės nutolusį Gudakiemio kaimą, žygeiviai patraukė Nedzingės link. Šis Dzūkijos kampelis aplankytas neatsitiktinai. Čia vyko atkaklios partizanų kovos su okupantais. Nedzingės bažnyčioje tuokėsi Dainavos apygardos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas – Vanagas ir ten buvo įrengta jo slėptuvė. Žygio metu buvo atviros bažnyčios požemių durys, kur smalsieji galėjo pamatyti dvarininkų Žilinskų šeimos sarkofagus. Miestelio aikštėje daugelis fotografavosi prie paminklo žuvusiems Lietuvos partizanams.

Nedzingėje susipažinę su šio miestelio istorija žygeiviai traukė iki legendinės Perlojos. Perlojiškiai, 1918 m. lapkričio 13 d. įkūrę Perlojos respubliką, o pokaryje nuo sovietinės valdžios apgynę ir išsaugoję Vytauto Didžiojo paminklą, svečius pasitiko su kapela ir gaiviu gėrimu. Perlojos apylinkėse, pokario metais veikė pats gausiausias ir stipriausias Dzūkijoje Vytauto vardo partizanų būrys. Daugelis iš šių šaunių vyrų yra atgulę Perlojos kapinėse, bažnyčios šventoriuje.

Senoji Varėna pirmąkart istoriniuose šaltiniuose minima 1413 m. sausio 13 d. Laiške Ordino magistrui pažymima, kad jis rašytas „naujajame medžioklės dvare, vadinamame Varėna, greta Merkio upės“. Vėliau pastatytas Varėnos dvaras. Senojoje Varėnoje gimė dailininkas ir kompozitorius M. K. Čiurlionis. Menininko biografija susijusi su šios vietovės Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia.

Žygiui oro sąlygos buvo palankios. Nors ir vyravo 28–30 laipsnių kaitra, tačiau dalis trasos tęsėsi miškingomis vietovėmis, kur buvo daugiau pavėsio. Popietėje, išvykus iš Perlojos, atgaivino trumpalaikis lietutis. Žygio metu buvo svarbu ne tik valios pastangos, ištvermė, tvarkinga avalynė, geriamas vanduo, bet ir draugų palaikymas. Jauniausiam pėsčiųjų žygio dalyviui buvo 14 metų, o vyriausiajam – 72 metai.

Renginio organizatoriai pasistengė, kad žygeiviai keliaudami dzūkų kovos keliais turėtų galimybę geriau pažinti Dainavos kraštą bei jo istorinę praeitį. Postuose ir tarpiniuose punktuose keliautojus sutiko ir „tikrino“: Nedzingėje – Lietuvos partizanai, prie Karužų ežero – stribai ir enkavedistai, Perlojos prieigose – Vermachto kariai, Perlojoje – Respublikos gynėjai, Senojoje Varėnoje per Merkį (kuriuo ėjo demarkacijos linija) ant tilto – Lietuvos ir Lenkijos pasieniečiai bei muitininkai. Žygio dalyvio kortelėje buvo antspauduojamos „vizos“.

Žygis baigėsi prie Varėnos geležinkelio stoties, nes Varėna susijusi ir su geležinkeliu bei traukiniais. Visa miesto istorija pradėta skaičiuoti nuo tada, kai 1862 m. rugsėjo 5 d. Varėnoje sustojo pirmasis traukinys. Finišą pirmieji žygio dalyviai pasiekė apie 16 valandą. Žygeiviai čia buvo vaišinami kareiviška koše.

Visi dalyviai, įveikę 40 km atstumą, buvo apdovanoti diplomais, kurie pažymėjo dalyvavimo ir apdovanojimų tęstinumą, bei statutiniais medaliais. Prizininkų nebuvo, nes laimėjo visi, kurie įveikė pasirinktą žygio trasą. Ryžtas, valia, garbė! – šie žodžiai tapo žygio šūkiu. Ilgiau Varėnoje pasilikę žygeiviai kartu su miesto gyventojais 21 val. sugiedojo Lietuvos valstybės himną.

Žygio metu teko įsitikinti, kad neparanku daryti ilgesnius sustojimus, nes po jų jaučiamas didesnis nuovargis kojose. Geriau palaikyti pastovų tempą ir tik retkarčiais padaryti 10–15 minučių sustojimus, bei nuolat gerti vandenį. Motyvacijos pagerinti savo fizinį pasirengimą bei įgyti asmeninio patyrimo pakako, nes kaip teigė senovės romėnai: „Sveikame kūne – sveika siela“.