L. Kochanauskas: ir apie „Werder“, ir apie „Dainavą“

FBK „Kauno“ komandai 2009 metais išgyvenant ne pačius geriausius savo laikus atjaunėjusioje ekipoje sužibėjo jaunasis Lukas Kochanauskas, ėmęs reguliariai mušti įvarčius. Iš sportininkų šeimos kilusio puolėjo talentas neliko nepastebėtas ir neilgai trukus Lietuvos futbolo bendruomenę apskriejo žinia, kad jaunimo rinktinės futbolininką į peržiūrą kviečiasi pats Brėmeno „Werder“.

Dabar L. Kochanauskui jau 22-eji ir jis atstovauja Alytaus „Dainavos“ komandą, kurią treniruoja Luko tėvas Rimvydas. Nors žaidėjo karjera toli gražu nesiklostė kaip pasakoje, praėjusį savaitgalį būtent L.Kochanausko vienintelis taiklus smūgis lėmė „Dainavos“ pergalę 1:0 prieš „Šiaulius“.

Išskirtiniame interviu specialiai Futbolo.TV puolėjas išsamiai papasakojo apie įvairiausius savo karjeros vingius – pradedant laiku FBK „Kaune“ ir peržiūra Vokietijos grande „Werder“ bei baigiant pliusais ir minusais fakto, jog atstovaujamą komandą treniruoja tėvas.
- Papasakok kada ir kaip susidomėjai futbolu?, - Futbolo.TV pasiteiravo L.Kochanausko. - Futbolas tikriausiai įaugęs į mūsų šeimos genus. Mano senelis buvo futbolo treneris ir treniravo legendinę Kybartų „Sveikatą“, kuri neseniai šventė 90 metų jubiliejų ir kurios garbei kiekvienais metais vyksta turnyrai Kybartuose. Tėvas taip pat savo laiku žaidė futbolą, o dabar treniruoja „Dainavą“. Brolis – ne išimtis. Jis žaidė Kauno „Inkare“ ir Vilniaus „Vėtroje“. Nuo pat vaikystės visada šalia turėjau kamuolį ir užaugau kartu su juo. Tikrai nesigailiu pasirinkęs tokį kelią.

- Ar prisimeni savo pirmas rungtynes FBK „Kauno“ gretose? Kokie apskritai liko prisiminimai iš šios komandos?

- Į FBK „Kauną“ patekau Šenderio Giršovičiaus dėka. Tikrai esu jam dėkingas už tai, kad įvertino mane kaip žaidėją, nors tada ir buvau patyręs sunkią traumą, kurios gydymui reikėjo pusmečio. Žinoma, prisimenu savo pirmas rungtynes - tada FBK „Kaunas“ išgyveno ne pačius geriausius laikus, nes žaidėme trečioje lygoje ir teko važinėti po įvairiausius kaimelius. Vis tik turint tokius fanus, kokius turi FBK, net ir sunkiausiais laikais buvo smagu. Mes nepraradome vilties tobulėti, treniruotėse atiduodavome visą save, o taurės turnyre nugalėjome ne tik Gargždų „Bangą“, bet ir „Šiaulius“.

Tada daug kam įrodėme, kad tais metais neturėjome žaisti toje lygoje. Visada FBK „Kauną“ prisiminsiu kaip puikią komandą, kuri pasižymėjo puikiu kolektyvu ir tiesiog nuostabiais fanais. Jie mus palaikė visada, bet kuriuo metu.

- Būtent iš FBK „Kauno“ išvykai į peržiūrą Vokietijos Brėmeno „Werder“ klube. Papasakok plačiau apie laiką praleistą Brėmene.

- Po U-17 rinktinės atrankos turnyro Rumunijoje prie manęs priėjo Italijos „Sampdoria“ klubo skautas Fabio Paratici ir išreiškė susidomėjimą. Labai apsidžiaugiau, tačiau greitai teko nuliūsti – patyriau rimtą traumą. Kaip jau minėjau, tada šansą suteikė Š.Giršovičius. Išsigydęs traumą sužaidžiau FBK gretose Europos taurės mačą Serbijoje. Mano pavardei išlindus į eterį paaiškėjo, kad skautai manęs nebuvo pamiršę. Taip FBK ir sulaukė prašymo išleisti mane į peržiūrą Brėmene.

Ten praleidau savaitę ir treniravausi su „Werder 2“ komanda. Viskas šiame klube buvo pačios aukščiausios klasės, juk pirma komanda rungtyniauja Bundeslygoje, o antroji – trečioje lygoje. Tokiose lygose kovojančios komandos viską turi turėti kaip pridera – puikios kokybės treniruočių aikštes, infrastruktūrą. Aikštyne buvo penkios – šešios nepriekaištingos aikštės, o pasibaigus treniruotei mūsų aikštę iš karto imdavo tvarkyti specialiai už tai atsakingi darbininkai, kad jau kitą dieną ji būtų tvarkinga.

Dubleriams treniruotės vyko ten pat, kur treniruodavosi ir pirma komanda. Vieną kartą teko matyti ir tai, kaip rungtynėms ruošėsi pagrindinė „Werder“ komanda, kurioje tada dar žaidė Mesutas Ozilas. Treniruotės stebėti susirinko keli šimtai žmonių.

Dublerių komandoje, su kuria treniravausi, visi žaidėjai į futbolą žiūri labai profesionaliai. Visų akys treniruotėse dega noru tobulėti ir įrodyti treneriams, kad jie verti žaisti. Kartais stebiu Bundeslygos apžvalgas ir mačiau, kad kad kartais pagrindinės ekipos treneriai į aikštę išleidžia vartininką iš antros komandos, su kuriuo teko treniruotis.

Ten būdamas tikrai nesijaučiau silpnesnis ir pats treneris liko patenkintas ta savaite, kurią praleidau kartu su komanda. Lygis ten tikrai aukštas, o žinant tai, kad Vokietija – futbolo šalis, visi dėl futbolo ten tiesiog pamišę. Viskas, apie ką kalbama, tai – futbolas.

Kodėl nepasilikau „Werder“? Tuomet turėjau dar galiojančią pusantrų metų sutartį su FBK, deja, kad už mane mokėtų išpirką, vilčių net neturėjau.

- Vėliau dalyvavai ir kitų Vokietijos klubų peržiūrose, o vienoje komandoje, kiek žinau, netgi užtrukai ilgiau. Papasakok, kas tai per klubai ir ar norėtum sugrįžti į Vokietiją?

- Tai tiesa, dalyvavau peržiūrose, o viename klube užsibuvau beveik pusmetį. Tai – „TSV-Rain“ klubas. Atsigavinėjau po traumos ir iš karto lipti ant dirbtinų aikščių nesinorėjo. Juk ne veltui dauguma daktarų sako, kad dirbtinės aikštės paskatina traumų atsiradimą. Atsirado proga atsistatyti po traumos šiame Vokietijos penktos lygos klube. Esu tikrai jiems labai dėkingas, kad prižiūrėjo mane ir rūpinosi.

Į Vokietiją, futbolo šalį, savaime suprantama – norėčiau grįžti. To norėtų kiekvienas žaidėjas. Juk tai – aukštesnio lygio klubai, kurių futbolininkus nuolat stebi aukštesnių lygų komandos. Štai, vienas mano komanos žaidėjas iš penktos lygos persikėlė į trečios lygos ekipą. Iki šiol palaikau ryšius su keletu žaidėjų, pasikalbam, pasidalinam futbolo naujienomis. Vokiečiai yra tikrai draugiški žmonės.

- Grįžkime į Lietuvą. Praėjusio sezono viduryje treniravaisi su „Šiauliais“, per draugiškas rungtynes netgi pelnei įvartį. Kodėl nelikai šioje komandoje?

- Kartu su „Šiauliais“ dalyvavau stovykloje jų bazėje vieną savaitę. Paskui žaidėme draugiškas rungtynes su „Kruoja“ (baigėsi lygiosiomis 1:1, o „Šiauliams“ įvartį pelnė būtent L.Kochanauskas – aut. past.), tačiau šioje komandoje nepasilikau. Ne visada juk pavyksta susitarti abiems pusėms, bet išsiskyrėme taip sakant taikiai. Su „Šiaulių“ žaidėjais, treneriais susitikę vis pasikalbam ir tikrai nejaučiam kažkokių pykčių. Galų gale jie turi dar geresnį puolėją Artūrą Rimkevičių, kurį gynėjams sustabdyti yra nepaprastai sunku.

- Sezoną baigei „Atlante“ - nebuvo sunku žaisti merdėjančioje ekipoje? Beje, ar tai tiesa, jog su komanda nesitreniravai ir Tu bei dar keli alytiškiai važiuodavote tik į rungtynes?

- Jokio skirtumo ar „Atlantas“ buvo merdintis, ar ne. Toks klubas turi išlikti Lietuvos futbolo žemėlapyje, o man tada tai buvo puikus šansas įgauti daugiau žaidybinio laiko ir pasitikėjimo savimi. Taip pat tikrai norėjosi prisidėti ir prie „Atlanto“ gelbėjimo, kad toks didis klubas neiškristų į žemesnę lygą. Taip, mes alytiškiai važiuodavome tik į rungtynes.

- Dabar atstovauji „Dainavai“. Kaip vertini sezono pradžią?

- Pirmose rungtynėse iškovojome sunkią pergalę, o paskui sekė net trys nulinės lygiosios. Tikrai nėra lengva, kai treniruojiesi ant mažesnės nei pusės dirbtinės dangos aikštės. Atėjus žaisti rungtynių jautiesi lyg patekęs į kokį aerodromą. Dabar, manau, jau įsivažiuojame. Treniruojamės taip pat ant pilnų matmenų aikštės ir prad
edame jausti tuos atstumus, savo komandos draugus. Žaidimas tai rodo. Susikuriame progas ne tik žaisdami su „Tauru“ ar „Šiauliais“, bet ir su „Sūduva“ ar „Ekranu“. Dauguma „Dainavos“ kritikų, manau, nesitikėjo tokio dalyko.

- Ar jau esi pilnai išsilaižęs visas žaizdas ir traumas? Kaip vertini savo sportinę formą?

- Apie save šnekėti yra labai sunku – esu savikritiškas (juokiasi). Būtų smagiau, jei treneriai galėtų į šį klausimą atsakyti. Dėl traumų viskas paprasta. Jei nebūčiau sveikas, tikrai dar nelįsčiau į aikštę ir pasisaugočiau. Labai noriu padėkoti tiems, kurie rūpinosi manimi po įvairių traumų ir tai daro iki šiol. Tai profesorius Rimtautas Gudas, gydytojas Vytenis Trumpickas, taip pat docentas Aleksas Stanislovaitis, Dalius Barkauskas ir Nacionalinės futbolo akademijos (NFA) treneriai, direktorius, administracija. Jie negailėjo patarimų. Tikrai visiems labai ačiū. Taip pat turėčiau padėkoti ir savo šeimai, ypatingai tėvui, kuris sunkiausiu momentu būdavo šalia.

- „Dainavą“ treniruoja Tavo tėvas. Ar nėra sunku žaisti ekipoje, prie kurios vairo stovi toks artimas žmogus? Juk lietuviai mėgsta prikaišioti, kad savi savus traukia. Galbūt aikštėje tai suteikia dar daugiau motyvacijos įrodyti, kad žaidybinio laiko tikrai esi vertas?

- Aš puikiai žinojau, kur einu, ir žinojau, kad netrūks tokių, kurie tai prikaišios. Stengiuosi į tai nekreipti dėmesio. Jei tik pradėsi klausyti, ką kiekvienas galvoja, pradės suktis galva ir mintys bus sutelktos ne į žaidimą ir komandą, o visiškus menkniekius. Juk kiekvienam neįtiksi!

R. Kochanauskas man yra tėvas namuose, kai būnu su šeima, ir treneris aikštėje. Treniruotėse, video peržiūrose, varžybose jis man yra treneris, kuris man mažiausiai nuolaidų daro. Per treniruotes tikrai tenka ir budėti, ir inventorių surinkti ir pan.

Tėvas mane treniruoja nuo pat vaikystės ir aš niekada jokiame turnyre nesu gavęs geriausio žaidėjo prizo. Jis man yra pasakęs, kad niekada nepadės tapti geriausiu turnyro žaidėju ir, jei noriu gauti prizą, turėsiu būti rezultatyviausias bei viską išsikovoti pats. Į aikštę visi futbolininkai eina kaip į paskutines rungtynes ir aš tikrai nesu išimtis. Visada noriu laimėti ir padėti komandai, bet ne visi tai pastebi. O gaila.

- Savaitgalį „Dainava“ nugalėjo „Šiaulius“, o pats pelnei vienintelį, pergalingą įvartį. Tau „Dainavos“ pergalė nebuvo staigmena?

- Žinant „Šiaulius“ ir tai, kokius tikslus jie kelia kiekvienais metais, mes nelaukėme lengvų rungtynių, bet ir nenuvertinome savęs. Tai buvo atidarymo rungtynės namuose, žinojome, jog ateis daug žmonių ir jie, taip pat kaip mes, labai norės pergalės. Manau, mes tos pergalės nusipelnėme, nes „Šiauliams“ leidome susikurti tik kelias progas, o patys jų turėjome tikrai daug. Visi puikiai gynėmės, ir, mano nuomone, ne ką prasčiau atakavome.

Tikrai daug ką duoda tai, jog mes visi gerai sutariame ir esame tikra komanda. Jeigu vienam nesiseka, padedame jam. Esame vienas už visus ir visi už vieną. Kiekvienose rungtynėse degam noru nugalėti.

- Esi atstovavęs ir Lietuvos jaunimo rinktinėms. Ar tiki, jog ateityje galėtum apsivilkti ir nacionalinės rinktinės marškinėlius?

Manau, kiekvieno svajonė nuo pat mažens yra atstovauti šalies rinktinę ir ginti Lietuvos garbę. Reikia tikėti kiekvieną kartą, kai žengi į aikštę, jog įmuši įvartį ir laimėsi. Visai tas pats ir su rinktine – reikia tikėti, kad vieną dieną gausiu šansą.

futbolo.tv korespondentas